Demono vaikas (VIII dalis)

Šeštas skyrius. Įsilaužimas į tvirtovę (2)

Nė nenutuokdama, kokie sunkumai laukia Tamsos karalystėje, Ravena kartu su Felicija ir Arėju sparčiai keliavo savo tikslo link. Tuo pačiu ji jautėsi ir įtūžusi, ir nusivylusi. Vienintelis Tasdaras buvo kaltas dėl visko, kas nutiko, o ne ji, tad turėjo nustoti graužtis ir imtis visų įmanomų veiksmų, susitelkdama į naująją užduotį, net jei daugiau nebepadės savo mamai. Nors širdis ir kraujavo dėl to, jog susidūrė su skaudžia realybe, palūžti dabar ji negalėjo, juk žinojo, kad išauš toks metas, kai neįstengs išgelbėti visų artimųjų. O ir nebuvo tikra, ką teks padaryti, kad pagaliau ir vėl išvystų savo seserį. Bet šį kartą nepasiduos ir atliks viską iki galo, gailėti savęs nebuvo laiko, kitaip liks taip nieko ir nepadariusi, tik skęsdama savo pačios skausme.

Nors kiekviena sekundė buvo labai svarbi, po kurio laiko Ravena stabtelėjo apsidairyti. Netoli Tamsos karalystės vartų tvyrojo pažįstama, šiurpą kelianti energija, tačiau nepaisydama jos ėmė slinkti artyn, norėdama aiškiau pamatyti, kas dedasi už jų. Patekti pro vartus buvo vieni juokai, nes darė tai jau ne pirmą kartą, tik reikėjo susidoroti su juos saugančiais sargybiniais. Trise jie susitvarkė tyliai, neatkreipdami kitų dėmesio. Kai kuriuos tas nuobodus darbas jau buvo įgrisęs, todėl atliko jį ne taip atsakingai, kaip turėtų. Tik keli iš sargybinių apžiūrėjo apylinkes, o dauguma saugojo įėjimus pro gynybinę sieną, ypač pagrindinį, kur praeidavo daugiausiai žmonių. Tai ir kėlė didžiausią nerimą, nes įsibrovėlių tikslas buvo būtent tie vartai.

Mėnulio metamoje šviesoje sušmėžavo šešėlis. Varnos karksėdamos pakilo nuo medžių ir šovė į raudoną apytamsį dangų. Stengdamasi neatsilikti nuo bendražygių, Ravena smuko vidun. Jos tamsiai mėlynos akys buvo kupinos jaudulio, bet ji ryžtingai siekė tikslo. Pasislėpęs už krūmų, Arėjas parodė tylos ženklą ir toliau akylai stebėjo karius.

– Ir kaip? – paklausė jo žemiau pasilenkusi Felicija.

– Privalėsime su jais susidurti, nes kitaip nepateksime į tvirtovę... bet tada atkreipsime Tasdaro dėmesį, – konstatavo jis.

– Galime dar palaukti, galbūt kiti atsitrauks, o tada bus lengviau prasmukti, – Ravena taip pat palinko arčiau žemės. – Kažkas artinasi. Turime išlikti nepastebėti kiek tik įmanoma ilgiau ir sukurti planą, kaip praeiti į tvirtovę.

Keli sargybiniai buvo jau visai čia pat, todėl būtų lengvai pastebėję bet kokį judesį, tad jie liko pasislėpę kartu ir toliau sulaikę kvapą laukė. Po kurio laiko žingsniai ir balsai nutolo. Pakėlusi galvą, mergaitė pažvelgė į tolį. Kelias iš pažiūros atrodė laisvas, tačiau vartus saugančių karių nesumažėjo. Akimirką ji dar pagalvojo apie Melburną, galbūt, jei jį sutiktų, jis galėtų padėti jiems patekti į tvirtovę nepastebėtiems ar netgi parodyti, kur Tasdaras paslėpė Zurato veidrodį, bet tikriausiai per daug norėjo. Vien dėl to, jog Melburnas padėjo Elizai ir Agnesei pasprukti iš požemių, tai dar nereiškia, kad rizikuos antrą kartą, juk Tasdaras bet kada gali jį užklupti ir nužudyti.

– Nieko nebus, kitaip nepajudėsime iš vietos, – nekantriai sujudo Felicija, abiem rankomis suspausdama durklus. – Ruoškitės.

– Palauk, pirmiau pamėginsiu pasinaudoti nematerialumo galia, – sulaikė ją Ravena. – Praeitą kartą nepastebėta praėjau pro sienas, tik reikia surasti atokesnę vietą, kur niekas mūsų neužtiks. O ir viršuje mus gali užklupti lankininkai, bet jie greičiausiai stebi tik iš žvalgybos bokštų, o pro juos matosi ne kiekvienas užkampis. Be to, mus dar gelbsti tamsa, tad turėsiu laiko susikaupti.

– Gerai, ko tada laukiame? – ragino jas Arėjas. – Paskubėkime, reikėjo anksčiau pasakyti, kad taip moki.

– Žinau, tiesiog nelabai mėgstu naudoti tą galią, nes po to prastai jaučiuosi, bet kad nėra kitos išeities, pamėginsiu į kitą pusę pervesti ir jus. Nors niekada nebandžiau eiti su kitais, nesu tikra, kaip ta galia mane paveiks.