Demono vaikas (VIII dalis)

Pirmas skyrius. Atgimstanti viltis (2)

Viską aplinkui supo vien ugnis, tačiau Ravena karščio visai nejuto, stengdamasi suprasti, kur pakliuvo. Deja, daugiau nieko kito nematė, o eiti nebuvo kur, liepsnos sukosi it spiralė, kilo aukštyn ir apglėbė mergaitę lyg kokonas. Ji jau norėjo išsikviesti galias ir pro jį prasiveržti, bet jos dėmesį patraukė neaiškus žmogaus siluetas. Nepaisydamas to, kad ugnis degino drabužius ir kiekvieną kūno lopinėlį, jis iš lėto ėjo artyn, brovėsi per liepsnas, tarsi jam visai neskaudėtų, ir netrukus išniro tiesiai priešais ją.

– Mama? – Ravenos akys išsiplėtė iš siaubo. Regimas vaizdas taip aiškiai įsirėžė į atmintį, ta šviesi ugnies apglėbta figūra, kuri galėjo bet kurią akimirką išnykti, tačiau ji stovėjo sustingusi ir nieko nedarė.

– Atleisk man... daugiau nebeturiu jėgų kovoti, – Arela dar pakėlė ranką, bet nepalietusi Ravenos skubiai atsitraukė. Ir tą akimirką ugnis visai ją pasiglemžė, mergaitė tik spėjo užfiksuoti tas tamsias, baimės kupinas levandų spalvos akis, o po to vaizdas ėmė blankti, tarsi visa tai būtų tik sapnas.

Pramerkusi akis Ravena suvokė, jog vis dėlto tai ir buvo ne daugiau kaip sapnas. Priešais ją nebesisuko jokia ugnis, tik pro langą krentanti saulė aiškiai apšvietė lovą. Danguje neramiai skraidė balandžiai, o vienas iš jų besiblaškydamas netrukus nutūpė ant palangės. Tokį baltą Ravena buvo mačiusi tik Azryate, bet savo gimtinės prisiminti nenorėjo, juk nuo šiol gyvens su Lina ir Felicija. Deja, Žemėje jos kol kas apsistoti negalėjo, nes po to, kai Liną užpuolė Rodžeris, ten nebuvo taip saugu, kaip anksčiau, tad ji taip ir liko Dangiškuosiuose rūmuose. Šiva puikiai viską suprato ir leido svečiuotis tiek, kiek reikės, o Felicija planavo čia laikinai apgyvendinti ir Liną, vos ją paleis iš ligoninės. Mergaitė nekantravo, kada galės ir vėl su ja pasimatyti, ir nors Lina dar nepabudo, ketino užsukti jos aplankyti, kad įsitikintų, jog jai viskas gerai.

Sunkiai atsidususi Ravena pakilo iš guolio ir apgraibomis užsitempė juodas kelnes ir megztinį ilgu kaklu. Užsimetusi ant pečių apsiaustą, ji dar ištiesė ranką stalelio link, pirštais apčiuopdama auksinę sagtelę su viduryje įtaisytu perlu.

– Ravena, jau atsikėlei? – tuo metu pasigirdo balsas už durų.

Mergaitė krūptelėjo, sagtis išslydo iš rankų ir kritusi ant grindų skilo pusiau, o balandis išsigandęs išskleidė savo ilgus sparnus ir staigiai šovė į dangų. Nenorėdama gaišti nė minutės, ji numetė apsiaustą ant lovos ir skubiai nuspaudė rankeną.

– Kodėl neatsiliepei? – susikrimto Altayras, įdėmiai žvelgdamas jai per petį.

– Atsiprašau. Netyčia numečiau savo sagtį ir ji suskilo. O dar tas baltas balandis...

– Koks balandis?

– Dabar jo nėra, nuskrido, – Ravena neryžtingai atsitraukė atatupsta. – Taigi, ko čia atėjai?

– Tik norėjau pakviesti tave prie pusryčių stalo, bet jeigu nenori...

– Ne, viskas gerai, vis tiek jau nemiegojau.

– Puiku, tada eikime, – apsidžiaugė berniukas ir nedelsdamas nubėgo koridoriumi.

Bet mergaitė visai neskubėjo ir dar akimirkai pažvelgė pro langą. Daugybė balandžių suko ratus aplink rūmus, tačiau to išskirtinio tarp jų nebebuvo. Po to jos žvilgsnis nukrypo į ant stalelio padėtą nieko vertą sagtelę. Nujautė, jog tai kažkoks ženklas, bet nesuprato jo reikšmės. Eidama už Altayro vis apgalvojo tą sapną, kur regėjo liepsnose paskęstančią mamą. Ar tai buvo tik sutapimas, ar taip pat kažką reiškė? O gal tiesiog taip dažnai apie tai galvojo, kad visos mintys atsiskleidė sapnų pavidalu, nes neišreiškė jų garsiai? Kad ir kaip bebūtų, ji nebenorėjo kalbėti nei apie Arelą, nei apie tai, kodėl nusprendė jai nebepadėti. Žinoma, Žina vis dar užsiėmė savo darbais, tik dabar susitelkė į Šešėlių karalystę ir naujų burtų kūrimą, ir Ravena bandė tikėti, jog nebando slapčia išgelbėti ir Arelos, nes tik beprasmiškai stengtųsi ir iššvaistytų savo laiką.