Demono vaikas (VIII dalis)

Antras skyrius. Bandymas išvaduoti (2)

– Kaip manai, kodėl Lorena nori, kad taip skubiai pas ją atvyktume? – apsigobdama tamsiai mėlynu apsiaustu, Marina susirūpinusi pažvelgė į Šeiną. – Gal tai kaip nors susiję su pranašyste?

– Atrodo, nujaučiu, ką ji gali pasakyti, bet pirmiau nuvykime ir išsiaiškinkime, – gūžtelėjo pečiais vyras. – Matyt, tai labai svarbu, atrodė be galo susirūpinusi, geriau neverskime jos laukti.

– Žinoma, – moteris pasisuko į šalia ramiai stovinčią Simfoniją. – Nežinau, kiek laiko užtruksime, tad prižiūrėk pilį ir jokiu būdu neįsileisk vidun nepažįstamų.

– Mama, aš jau ne mažas vaikas, – susiraukė mergaitė. – O ką daryti, jei čia pasirodys Elmantaras?

– Iškart pranešk mums telepatiškai, tada ir sutarsime, ko imtis geriau.

Atsisveikinę su dukterimi, Šeinas ir Marina galiausiai paliko namus ir iškart teleportavosi prie Vandenų karalystės vartų.

– Nemanai, kad Chromas teisus ir per daug nuolaidžiauji savo tėvui? – jiems stabtelėjus paklausė vyras.

– Elmantaras padėjo mums iš požemių ištraukti belaisvius, bent kažkuo jam atsilyginsiu. Jeigu jis taip nori, tegul lankosi pilyje, tik vis dar privalome jį atidžiai stebėti.

– Suprantu, tačiau reikia nepamiršti ir praeities. Elmantaras pridarė neatleistinų dalykų, negalime prisileisti jo vien dėl to, kad vieną kartą mums padėjo. Matai, nors jo dėka Lorena ir laisva, net pats Chromas iki šiol žiūri į jį kaip į priešą.

– Aš ne Chromas ir esu kur kas atlaidesnė. Be to, Elmantaras jau tiek kartų bandė įrodyti, kad nepaisant savo demoniškos prigimties bando pasitaisyti. Galbūt turėtume suteikti jam šansą.

– Tai dabar viską pateisinsi jo demoniška prigimtimi? – susirūpino jis. – Būtent dėl to jis gali bet kada pratrūkti ir vėl. Demonams sutverta būti klastingiems ir nieko tuo nepakeisime.

– Tu teisus, bet juk neplanuoju atsipalaiduoti. Suteiksiu jam šansą, o jeigu bent kartą suklys, bus ištremtas iš karalystės.

– Gerai jau, paskubėkime, aptarsime tai vėliau, – numojo ranka jis, nors pats tą temą ir užvedė.

Pagaliau perėję melsvą Šviesos stulpą, jie atsidūrė Kiriadano mieste ir iškart teleportavosi prie Dvasių karalystės. Šalia vartų susidūrė su Sagisu, kaip įprastai vilkinčiu šarvus, tik šį kartą jis buvo be šalmo.

– Sveiki, Lorena sakė, kad atvyksite, – guviai prakalbo jis. – Užeikite, nesidrovėkite, galiu pas ją nuvesti.

– Ačiū, būtų neblogai, – padėkojo Šeinas.

– O kaip laikosi pati Lorena? Kaip jos nėštumas? – susijaudinusi pasiteiravo Marina. – Taip seniai nesimatėme... gal jau pagimdė?

– Dar ne, bet nebedaug liko, – šyptelėjo vyras. – Nėra ko nerimauti, viskas kuo puikiausiai. Greitai ir patys tuo įsitikinsite.

Palikęs vartus prižiūrėti kitiems sargybiniams, Sagisas nusivedė svečius vingiuotu keliu. Jie ėjo tylėdami, bet po kelių minučių pasiekė Lorenos namus. Net nepasibeldęs jis nuspaudė rankeną ir pravėręs duris suleido lankytojus vidun, po to palydėjo juos į svetainę, kur ant jaukios sofos sėdėjo Lorena, iki pusės apsiklojusi antklode. Šalia jos patogiai įsitaisiusi buvo ir Rėja, o Chromas stovėjo netiese. Matyt, jų laukė, nes vos tik pamatęs seserį su savo vyru apsisuko ir skubiai priėjo. Šeinas draugiškai paspaudė jam ranką, o Marina pasitiko šiltu apkabinimu.

– Taigi, turite kažkokių svarbių žinių? – iškart prie reikalo nukrypo Šeinas.

– Atnešiu arbatos ir keletą užkandžių, tada galėsime apie tai pasikalbėti, – Lorena jau kilo nuo sofos, tačiau Rėja švelniai ją sulaikė.