Demono vaikas (VIII dalis)

Vienuoliktas skyrius. Vienintelė galimybė (1)

Vos pramerkus akis, Linos veidu nuslydo šypsena ir ji pakreipė galvą į šalia ramiai miegantį Melburną. Jis buvo toks pavargęs, kad užmigo su visais drabužiais, tačiau jai tai rūpėjo mažiausiai, svarbiausia, jog didžiąją laiko dalį jis praleido kartu su ja ir daugiau nebetarnavo Tasdarui. Net keista buvo matyti jį su laisvesniais drabužiais, o ne su šarvais, kuriuos privalėdavo nešioti kiekvieną dieną, rodydamas savo statusą Tamsos karalystėje. Pasilenkusi arčiau, ji nubraukė jam nuo veido plaukų sruogą, bet staiga Melburno ranka pakilo, švelniai suspausdama jos riešą.

– Felicija supyks, supratusi, su kuo buvai, – puse lūpų šyptelėjo jis, prisidengdamas akis nuo saulės, metančios kaitrius spindulius pro langą. – Patyriau savo kailiu, kokia užsispyrusi ji gali būti.

– Susitaikys. Be to, aš ne viena, Rodžeris daugiau neužklups manęs nepasiruošusios, – nuleisdama ranką ant pagalvės ramino jį Lina. – Deja, vis tiek teks grįžti į Dangiškuosius rūmus, turiu ten kitų reikalų.

– Taip, o man reikia persikelti į Vandenų karalystę, čia nesaugu. Juk nenorėtum, kad Rodžeris mus šitaip užtiktų, ar ne?

– Gerai, tada paskubėkime, – moteris jau ruošėsi keltis, bet Melburnas timptelėjo jai už rankos, paguldydamas ją atgal į lovą.

– Dar truputį pagulėkime, juk po to kurį laiką gyvensiu Safyrinėje pilyje ir kol tėvas neras tų burtų, negalėsime taip dažnai matytis.

– O tau nereikia susirinkti daiktų?

– Manai, kad kažką turiu? – pašaipa išsprūdo jam iš lūpų, išgirdus tokį neapgalvotą klausimą. – Viską palikau Tamsos karalystėje. Kol tarnavau Tasdarui, neturėjau savo namų ir gyvenau tvirtovėje. Ne todėl, kad jis nepakankamai sumokėdavo už įvykdytas užduotis, tiesiog taip būdavo patogiau. Po to, kai man padės tėvas, galbūt susirasiu savo kampelį ir jei viskas eisis puikiai, kada nors ten priimsiu ir tave.

– Taip, būtų tiesiog nuostabu.

Lina priglaudė galvą jam prie krūtinės, iš lėto sunerdama jų pirštus, ir jos mažytė ranka tarytum paskendo dideliame jo delne. Kurį laiką jie gulėjo tylėdami, mėgaudamiesi vienas kito artumu ir šiluma, juk ne visada reikėjo žodžių, jog išsakytų savo jausmus. Jie draugavo jau daugiau nei pusmetį, sunku buvo net patikėti, kad praėjo jau tiek laiko, ypač kai pastaruoju metu dėl užgriuvusių rūpesčių laikas skriejo pašėlusiu greičiu. Tačiau tokios ramios akimirkos padėdavo atrasti laiko nuovoką ir dažniau pagalvoti apie save.

– Galiu tavęs kai ko paklausti? – Lina šiek tiek pasimuistė jo glėbyje, tarsi būtų pasijutusi nejaukiai. – Jau kurį laiką apie tai galvojau, bet vis atrodė, kad per anksti apie tai kalbėti.

– Kodėl per anksti? – nustebęs kilstelėjo antakius Melburnas. – Kalbėk apie ką nori, paslapčių man reikia mažiausiai.

– Ne, tai ne paslaptis, tiesiog kai tiek laiko neturėjai normalaus gyvenimo ir Agnesė vienintelė tavo dukra... manęs vis neapleidžia klausimas, ar nenorėtum daugiau vaikų.

– Tiesą pasakius, niekada apie tai negalvojau, – pakėlęs galvą, jis įdėmiai pažvelgė į ją. – O kas yra? Gal pati nori?

– Ne, ne tai turėjau omenyje, tik pagalvojau apie tave, nes negalėčiau padovanoti tau vaiko. Man skaudu apie tai kalbėti, bet prieš tai vieno jau netekau, – sunkiai atsiduso ji. – Atsiprašau, kad nepasakiau to anksčiau.

– Neverta jaudintis, nepaliksiu tavęs vien dėl to, kad nebegali turėti vaikų. Aš tam jau per senas.

– O kaip jaustis man, kai esu net šešeriais metais už tave vyresnė?

– Atleisk, tik pajuokavau. Tiesiog negalvoju apie šeimą, juk tiek laiko praleidau visiškai vienas. Ironiška, jog Agnesę užauginai būtent tu, galbūt mus suvedė likimas.