Demono vaikas (VIII dalis)

Pirmas skyrius. Atgimstanti viltis (3)

Agnesė jau nebežinojo, kiek tiksliai laiko jos su Eliza praleido šioje drėgnoje ir šaltoje kameroje, nes čia net penkios minutės slinko tarsi visa amžinybė. Neturėdama ką veikti, ji gulėjo ant kieto gulto, nors tikriausiai nejaustų skirtumo, jei gulėtų tiesiog ant grindų. Visai šalia jos sujudėjo ir Eliza. Mergaitė pasitrynė akis, bet tamsoje nieko neįžiūrėjo. O ir bandyti buvo beprasmiška, ji ir taip žinojo, kad priešais ją – storos neįveikiamos grotos, pro kurias jau tiek kartų bandė prasilaužti, bet nepavyko, nes rankas juosė galias slopinantys antrankiai. Su jais negalėjo net deramai pavalgyti ar naudotis tualetu, tačiau valgyti jos ir šiaip gaudavo gerokai mažiau, tik tiek, kad dar išgyventų. Niekas nesielgė su kaliniais kaip su karaliais.

Agnesė puikiai suprato, kad pakliuvo į keblią padėtį ir daugiau nieko nepajėgė padaryti, norėdama iš čia pasprukti. O tiek kartų bandė, apgraibomis vis ieškodama plyšio ar tikrindama duris, tikėdamasi, jog sargybiniai per neapdairumą paliko jas atrakintas. Deja, jie saugojo jas akylai kaip ereliai, puikiai atlikdami savo darbą. Mergaitė trokšte troško sužinoti, kas dedasi už šių sienų ir ar Ravenai pavyko rasti būdą, kaip padėti savo mamai, nes pastaruoju metu apie tai negirdėjo nė žodžio. Net Melburnas vengė su jomis kalbėti, dažniausiai tik ateidavo čia tam, jog nuvestų jas pas Tasdarą, vis nesiliaujantį klausinėti jų apie knygą, kurioje pasakojama apie sergėtojus. Ji nujautė, kad kažkas jį slėgė, bet tai galėjo būti ir apgaulinga nuojauta, kai tiek kartų svajojo, kaip jis ateina ne Tasdaro paliepimu, o norėdamas padėti joms ištrūkti. Žinoma, taip nenutiko, tačiau kiekvieną kartą jam pasirodžius ji nusivildavo, juk vis dėlto, net jei ir laikė jas čia įkalintas, Melburnas buvo kur kas artimesnis, nei ji leido sau pripažinti. Tuo pačiu mergaitė vis dar tikėjosi, jog kas nors kitas atvyks joms padėti, bet darėsi bloga vien nuo minties, kad Tasdaras juos taip pat gali uždaryti požemiuose.

Tačiau tokias mintis nutraukė aiškūs žingsniai koridoriuje ir ji pakilo iš guolio, įsmeigdama akis į grotas. Jau žinojo, kad ten Melburnas, nes daugiau niekas kitas, be jo ir jas saugančių sargybinių, čia nesirodė. Tarsi pajutusi jo esybę, Eliza taip pat pakilo ir sustingusi laukė, kol jis prieis. Žingsniai buvo erzinančiai lėti, sužvangėjo iš kišenės traukiami raktai, ir po kelių sekundžių durys prasivėrė. Vidun plūstelėjusi šviesa apakino, bet Agnesė šiaip ne taip įžiūrėjo pažįstamą siluetą, kurį tekdavo matyti beveik kiekvieną dieną. Tokiu metu, kai Melburnas palikdavo duris atrakintas, jos su Eliza galėdavo priešintis ir mėginti pasprukti, tačiau su antrankiais tai padaryti buvo žymiai sunkiau, o ir už šių sienų jas pasitiktų daugybė sargybinių, kurių dviese jos nesugebėtų įveikti, ypač kai tiek laiko net deramai nesimaitino ir neturėjo pakankamai jėgų pabėgti.

– Pas Tasdarą, – savo įprastu šaltu balsu prakalbo Melburnas.

Nė vienas daugiau neištarė nė žodžio, o jis tik sugriebė Agnesei už rankos ir išvedęs ją į koridorių vėl užrakino duris. Kiekvieną dieną mergaitės viduje šėlstanti neapykanta vis augo. Suraukusi antakius ji pažvelgė į savo tėvą, o šis akies krašteliu tai pastebėjo, bet nieko nesakęs žengė tolyn, tik dar stipriau spausdamas dukters ranką.

– Kodėl negali pasipriešinti ir tiesiog mūsų paleisti? – netikėtai paklausė ji. – Žinau, kad esi priverstas mus čia laikyti.

– Tai nepriklauso nuo to, ko noriu aš, – griežtai atkirto jis. – Jei tik būčiau žinojęs geresnę išeitį, niekada nebūtum čia patekusi. Nepasakyčiau to paties apie...

Ir nutilo. Agnesė suprato, jog jis nekalbės daugiau nei užuominomis, todėl nieko neklausinėjo, kad ir kaip knietėjo sužinoti, ką jis turėjo omenyje. Tokią jo silpnumo akimirką ji galėjo lengvai pasipriešinti, juk Melburnas nebuvo pasiruošęs, tačiau puikiai žinojo, kaip tai būtų kvaila, o įkalbėti jo iki šiol nepavyko, tad kodėl turėtų pavykti dabar?