Demono vaikas (VIII dalis)

Penktas skyrius. Dar vienas šansas (1)

Sėdėdama prie vakarienės stalo, Ravena tingiai knebinėjo maistą savo lėkštėje, vis nenustodama galvoti apie tai, kaip sekėsi Žinai, nes iš jos negavo jokių žinių, o ir ji nepasirodė kartu su kitais. Matyt, kažkur užtruko, juk galbūt turėjo ir kitų svarbių reikalų. O jeigu vis dėlto nepasisekė ir ta migla iš Šešėlių karalystės niekada galutinai neišnyks? Gal vertėtų nuvykti prie vartų ir dar kartą patikrinti? Nors ne, ji privalėjo išlikti kantri, juk burtai buvo gana stiprūs ir taip greitai neišsisklaidys. Be to, jie jau pasistūmėjo vienu žingsneliu į priekį ir tai buvo geriau nei nieko.

– Palauk, o kodėl Užmaršties pasaulio vartus įmanoma atverti būtent su Zurato veidrodžiu? – nutraukė jos apmąstymus šalia sėdintis Altayras. – Argi tai ne keista?

– Visai ne, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Mano galios labai pavojingos netgi man pačiai, todėl Zurato ordinas įkalino jas Tamsos dimensijoje ir pasiekti jas galiu tik pro veidrodį, nes jis yra vienintelis mano galių laidininkas.

– Argi tai nereiškia, kad turėtum žinoti, kaip patekti į Tamsos dimensiją, jei norėtum tas galias galutinai išlaisvinti?

– Kodėl turėčiau norėti visas tas galias išlaisvinti? – sumišusi kilstelėjo antakį ji. – Be to, kaip patekti į Tamsos dimensiją, tikriausiai žino tik tie, kurie sukūrė veidrodį.

– Bet jeigu jų tikslas buvo apsaugoti tave nuo tavo galių, kodėl neįkalino jų taip, kad visiškai prie jų neprieitum?

– Jos reikalingos tam, kad išgyvenčiau, juk praradę galias ypatingieji miršta, o veidrodis padeda man jas geriau kontroliuoti. Sunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei kas nors Zurato veidrodį sunaikintų, nors greičiausiai tai padaryti nėra taip paprasta, ordino nariai privalėjo tai apgalvoti ir apsaugoti jį burtais.

– Bet jeigu jie vieninteliai žino, kaip patekti į Tamsos dimensiją, kodėl jų tiesiog nepaklausus? Juk naudotume veidrodį ne tavo galioms išlaisvinti, o tik atvertume vartus į Tamsos dimensiją. Tasdaras praleido tavo mamą be jokių pastangų ir tavo galios iš ten neištrūko, tad mums galbūt taip pat pavyktų.

– Deja, bet visi ordino nariai jau seniai mirę, nes po mano gimimo Tasdaras juos visus išžudė. Kad ir kaip šauniai skamba tavo mintis, paklausti jų negalėčiau.

Viską supratęs Altayras linktelėjo, daugiau nebeturėdamas, ką pridurti. Kurį laiką aplinkui tvyrojo tyla. Jie valgė tik dviese, nes Ravena norėjo atsiriboti nuo šurmulio ir susidėlioti savo mintis, o Altayras palaikė jai draugiją. Mergaitė džiaugėsi, kad Lina gyva, nekantravo, kada ji grįš iš ligoninės ir jos vėl galės praleisti daugiau laiko kartu, ir nors baiminosi dėl jos gyvybės, vylėsi, jog ji padės įgyvendinti dalį planų ar bent jau ją parems, juk palaikymo šiuo metu Ravenai reikėjo labiausiai. Galbūt vis dėlto Lina buvo teisi, jei Gordonas nepadės, užuot ieškoję kelio į Užmaršties pasaulį, jie turėtų pamėginti rasti įėjimą į Tamsos dimensiją, nors ir šansai, kad tai padarys greičiau, buvo menki.

– O siaube, kaipgi galėjau tai pamiršti?! – Ravena staigiai pašoko nuo kėdės ir sujudinusi stalą vos neišvertė ant grindų savo maisto. – Žinau, ką daryti, kad patekčiau į Užmaršties pasaulį!

– Tikrai? – Altayro akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Taip, man tik reikia pasikalbėti su Felicija, galbūt mes dar turime šansą.

Mergaitė taip greitai išbėgo pro duris, kad jis nespėjo nė suvokti, kas atsitiko. Na žinoma, buvo dar vienas būdas, kurio ji neišbandė, o ir pamiršo apie jį, nes toje vietoje lankėsi vos kartą. Toji mintis atrodė tokia nuostabi, jog ji nė nepajuto, kaip perbėgo koridorių ir tarsi kulka šovė tiesiai į Felicijos kambarį.