Demono vaikas (VIII dalis)

Dvyliktas skyrius. Pralaimėjimas (3)

– Viskas baigta... viskas baigta... – užsidengdama ausis sukuždėjo Ravena. – Aš per silpna, šmėklos mane nugalės...

Mergaitė mėgino nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį ir tolygiai kvėpuoti, tačiau besismelkianti baimė po truputį vis labiau ėmė viršų. Nejaugi tikrai buvo per silpna, kad visas jas įveiktų, o juo labiau, kai jų gretas papildė Erinija, galbūt net stipresnė už patį Aladorą?

– Ne, pamiršk jausmus ir abejones, tau reikia išgyventi, sugrįžti ir pasiekti pergalę, – drąsino save ji, bandydama suprasti, kur tiksliai tie vijokliai ją nutempė, bet viską supo tik belapiai medžiai su iššokusiomis iš žemės šaknimis, o šmėklų aplinkui nesimatė. Tikriausiai pasislėpė, jog nutaikiusios progą pultų iš pasalų.

Stengdamasi atgauti jėgas, Ravena iš lėto ėmė stumtis tolyn, kaip vaiduoklis praslinko pro Gyvybės šaltinį, kurio paviršius praeinant lengvai subangavo it gyvsidabris, bet po to iš karto nurimo. Ieškodama Juodosios pilies ji klaidžiojo tarp medžių, sušalusi ir pavargusi, vis mėgindama transtelepatiškai susisiekti su mama, tačiau toji daugiau neatsiliepė, sėdama baimę ir nerimą, kad galbūt jau per vėlu ją išgelbėti. Visa tai iškilo prieš akis tarsi slogus sapnas, juk dar prieš akimirką stovėjo prie pilies, o dabar jau čia. Lyg per miglą regėjo Juodosios pilies bokštus, tačiau kuo labiau artėjo, tuo pilis atrodė nepasiekiamesnė. Galbūt tai tebuvo miražas, haliucinacija, sukurta jos proto, kai taip ilgai ėjo pirmyn, apsėsta minties kuo skubiau ten patekti. Ją apėmė tik dar didesnė neviltis, bet tuo pačiu ir ryžtas. Nereikia kentėti. Reikia kovoti. Taip, tik tokia išeitis geriausia.

– Nagi, paskubėk, – ragino save mergaitė. – Juk tu gali...

Belapiai medžiai netrukus praretėjo ir Ravena galėjo keliauti lengviau. Kažkur giliai sąmonėje skambėjo šauksmai, kviesdami ją amžiams pasilikti Šnabždesių girioje, vis kartojo tai tarsi mantrą. Kas minutę balsai darėsi vis įkyresni. Ji žinojo, jog tai šmėklos bandė suklaidinti ir išvesti ją iš kelio. Tačiau reikėjo nepasiduoti ir žengti į priekį. Tolyn keliu. Kad ir kas benutiktų.

– Prisijunk prie mūsų... – tarp tų balsų galiausiai išryškėjo vienas labai aiškus. Tai Erinija sekė Raveną kiekviename žingsnyje, bandydama palaužti jos dvasią. – Esi viena iš mūsų... pasiduok savo prigimčiai...

Ne, ji jokiu būdu neketino pasiduoti toms vilionėms. Nujautė, jog kelionės tikslas jau visai netoli ir širdis tik dar stipriau sutuksėjo krūtinėje, juk net jei ir pavyks pasiekti Juodąją pilį, nebuvo tikra, ar laimės kovoje su pačiu Aladoru.

Ir štai, mergaitė pilį pagaliau pasiekė. Kuo skubiau, kol dar nesutrukdė Erinija, ji surado dvivėres duris ir jau norėjo nuspausti rankeną, bet jas nuo viršaus iki apačios apsivijo vijokliai. Neprarasdama vilties, Ravena pradėjo draskyti juos plikomis rankomis, tačiau aplink duris dygo vis nauji.

– Mama, aš ateinu! – ryžtingai šūktelėjo ji. – Viskas bus gerai... dar truputį...

Pasitraukusi atgal per kelis metrus, Ravena paleido į duris ugnį, taip išdegindama dalį jas supančių augalų, po to įsibėgėjusi spyrė. Durys buvo medinės, su metaliniais užraktais, bet nesunkiai įveikiamos galiomis. Mergaitė spyrė dar keletą kartų ir netrukus jas įveikusi visu greičiu nuskuodė tamsiu koridoriumi, nors nė nenutuokė, kur šiuo metu slepiasi priešas. Bet ir nerūpėjo, išnaršys visą pilį, kol galiausiai jį ras. Tačiau vos tik pasuko už kampo, kur atsivėrė erdvi salė, kelią pastojo didžiulė tamsi figūra ir Ravena iškart ją atpažino. Širdį iškart aplankė kažkoks keistas, dar niekada nepatirtas jausmas. Aladoro akys žibėjo raudonai ir smelkte smelkėsi į sielos gelmes, bet ji drąsiai stovėjo priešais jį.

– Mama... – tyliai ištarė mergaitė ir gniauždama kumščius nudelbė žvilgsnį į žemę, taip tramdydama savo pyktį. Arela stovėjo šalia Aladoro, visai tokia pat, kokią prisiminė, kokia ji buvo tą dieną, kai joms teko išsiskirti ir pasakyti viena kitai paskutinį žodį. Ji nebebuvo šmėkla, ir nors Ravena tai jau žinojo, dabar aiškiai įsitikino savomis akimis. Arela sakė tiesą, ji pakliuvo į siaubingus spąstus, juk atkeliavo čia žmogaus pavidalu, jei iki vidurnakčio neišeis, vartai užsivers ir Aladoras galės paversti ją šmėkla arba pasiimti jos sielą.