Demono vaikas (VIII dalis)

Septintas skyrius. Lemtingas posūkis (1)

Tasdaras nejudėdamas iš savo vietos stebėjo dukterį, įsmeigusią į jį tokį ryžto kupiną žvilgsnį, kokio jis dar niekada nebuvo matęs, ir tai privertė išspausti pasididžiavimo kupiną šypseną. Ji atrodė įtūžusi labiau nei bet kada anksčiau. Troško jam atkeršyti, suvaryti durklą tiesiai į širdį, nesvarbu, kad jis buvo jos tėvas.

– Kas gi čia dabar? – pašaipiai paklausė demonas.

– Tavo baisiausias košmaras, – Ravena išniro iš ją gaubiančios prietemos, tiesiai į aiškiai deglų apšviestą salę, o šalia sujudo ir kiti, pasirodę kartu su ja. – Nesitikėjai mane išvysti?

– Netaukšk nesąmonių ir keliauk, iš kur atsibeldei, jeigu nenori tik dar labiau nukentėti.

– Deja, atvykau ne dėl to, kad sprukčiau kaip bailė, – ji minutėlę tylėjo ir primerkusi akis vis dar taip pat piktai žiūrėjo į tėvą.

– Tuomet kodėl atsivedei čia savo draugus ir mėginai praeiti slapta?

– Neketinau kautis su tavo sargybiniais, jei tau jie išvis rūpi, bet jie nesutiko taikiai praleisti mūsų į tvirtovę, tad nebebuvo kito pasirinkimo, kad tave pasiekčiau. Tikriausiai numanai, ko man čia reikia.

– Žinoma, tik stebiuosi, kodėl neatvykai anksčiau, jei žinojai, jog turėdama veidrodį gali patekti į Užmaršties pasaulį ir išvaduoti Arelą.

Ravenos kumščiai tvirtai susigniaužė ir aplink juos žybtelėjo mėlyna ugnis. Piktas žvilgsnis dabar labiau pasikeitė į nusivylusį, nors ji ir stengėsi to neparodyti.

– Mano mama mirusi, nebegaliu jos išvaduoti.

– Pasirodo, kalbos sklinda greičiau nei tikėjausi, – demonas nukreipė žvilgsnį į Melburną ir šis sutrikęs krūptelėjo. – Nenorėjau šito. Neplanavau atsikratyti Arela, tiesiog nebebuvo kitos išeities, todėl Aladoras ją ir nužudė.

– Ir manai, kad dėl to nustosiu tave kaltinti? – su panieka atkirto ji. – Jeigu ne tu ir ne tavo savanaudiški troškimai, nebūtų reikėję jos nužudyti. Kodėl taip norėjai, kad ji užimtų mano vietą? Kodėl taip troškai įkalinti ją Užmaršties pasaulyje? Mama nieko blogo nepadarė, tai tu esi tas, kuris visiems kenkia.

– Sakai, nieko blogo nepadarė? – Tasdaras pakilo iš sosto ir ėmė iš lėto eiti raudonu kilimu. Felicija ir Arėjas įsitempė, laukdami, kas bus toliau, tačiau Ravena pamojo ranka, kad jie nesikištų. – Rebeka net nėra tikra tavo sesuo, bet iki šiol to nežinojai, tiesa? Arela niekada tau nė žodeliu neužsiminė, tai kaip dar ja pasitiki?

Mergaitei iš nuostabos išsiplėtė akys. Argi tai tikrai tiesa? Po kelių sekundžių žvilgsnis nukrypo į Feliciją ir ji jau nebe nustebo, o sutriko, nebežinodama, ką daugiau galvoti. Tasdaras galėjo ir meluoti, norėdamas ją įskaudinti, tačiau ji niekaip neįstengė suvokti, kokia už to slypėjo priežastis.

– Arela nėra tokia dora, kaip tau atrodo, – išdidžiai tęsė demonas. – Perspėjau, kad vieną dieną pamatysi, kokia ji yra iš tiesų, o tu manimi netikėjai. Jeigu ji nebūtų manęs apgavusi, tada nebūtų reikėję taip kentėti.

– Ir tai viskas? Vien dėl to, jog ji padarė kažkokią klaidą, privalai tiek metų ją kankinti ir neleidi ramiai gyventi? – ugnis Ravenos rankose tapo tik dar ryškesnė. – Štai šitaip pateisini visus savo veiksmus? O kaipgi kiti, kuriems tiek laiko kenkei?

– Patys kalti, kai lenda ten, kur jiems ne vieta.

– Pridarei daugybę neatleistinų dalykų, – drąsiai kalbėjo mergaitė. – Nesitikėk, kad leisiuosi palaužiama. Jei reikės, mirsiu su tavimi kovodama.

– Altruistinės šnekos, – toliau šaipėsi jis, pagaliau sustodamas priešais dukterį, bet tai jos visai netrikdė. – Nemanyk, kad taip kalbėdama lengvai gausi viską, ko nori. Nenuolaidžiausiu vien dėl to, jog esi mano dukra.