Demono vaikas (VIII dalis)

Trečias skyrius. Pergalės skonis (1)

Išėjusi į koridorių, Ravena nekantriai laukė, kada Altayras pasiruoš kelionei į Mirties girią. Ji buvo tokia susijaudinusi, jog nesugebėjo išstovėti vienoje vietoje ir vis taisydamasi į akis krentančius plaukus neramiai vaikštinėjo iš vieno galo į kitą, bet išgirdusi žingsnius apsigręžė ir galiausiai susidūrė su draugu.

– Jau pasiruošęs? – kilstelėdama antakį paklausė.

– Žinoma, aš visada pasiruošęs, – nekaltai šyptelėjo berniukas. – Man tik reikėjo persirengti ir pasiimti savo lanką su strėlėmis, jeigu mus užpultų Ževodano žvėrys. Įdomu, ar mūsų palapinės per tokį ilgą laiką niekas nesugriovė?

– Nesvarbu, juk ilgai ten nebūsime, tik patikrinsime, ar veikia Žinos burtai, o tada persikelsime pas Gordoną. Be to, jau beveik žiema, Mirties girioje turėtų būti labai šalta.

– Jei jau prakalbome apie Žiną, tai kur ji?

– Netrukus pasirodys, dar nuėjo pasiimti užrašų, kur pasižymėjo tuos naujus burtus, – susijaudinusi ji minutėlę pamindžikavo vietoje. – Kad tik kuo greičiau viskas baigtųsi, ir taip užtrukome be galo ilgai, kad bent truputį pasistūmėtume į priekį.

– Puikiai tave suprantu, bet nėra dėl ko jaudintis, viskas sukasi tik į gera.

Jiems bekalbant pagaliau pasirodė ir Žina, taip pat apsivilkusi šiltesniais drabužiais. Visiškai nepratardami nė žodžio, jie kartu teleportavosi prie Mirties girios, dabar beliko nueiti prie vartų. Altayras nesibaimindamas nubėgo tolyn takeliu.

– Atsargiau, juk mus ir vėl gali užpulti varnos, – bėgdama iš paskos priminė jam Ravena.

– Tegul puola, visai jų nebijau! – parodydamas liežuvį pareiškė jis.

Žina tik šyptelėjo ir nieko nesakiusi nusekė paskui vaikus. Oras išties nebuvo labai malonus, žvarbokas vėjas pūtė jiems į veidus ir plėšė nuo medžių šakų pageltusius lapus, o žemę merkė nesibaigiantys lietūs ir žengiant kiekvieną žingsnį į ją smigo batai. Jie ėjo tylėdami, ir tik išgirdę kokį stipresnį trakštelėjimą ar šlamėjimą sulaikę kvapą akimirkai įsitempdavo, bet tai tebuvo tik vėjas. Jų niekas neužpuolė ir galiausiai jie sėkmingai pasiekė Šešėlių karalystės vartus. Altayrui sustojus, mergaitė priėjo arčiau ir jam per petį pažvelgė į tą vietą, kur stovėjo jų palapinė, o tiksliau – į tai, kas iš jos liko. Dabar ji nebeatrodė tokia tvirta be tų lapų, užpildančių tuščius tarpus, pro kuriuos sunkėsi vėlyvo rudens lietus ir ritmingai kapsėjo ant žemės.

– Gerai, jūs palaukite kiek atokiau, o aš imsiuosi burtų, juk nežinia, kas gali nutikti, – prieidama prie į dangų besistiebiančio stulpo prakalbo žynė, iš ilgo sijono kišenės išsitraukdama nedidelę knygelę, ir atvertusi ją kelis kartus perskaitė, ką buvo užsirašiusi, norėdama geriau įsiminti, tada ištiesė į šonus rankas ir užsimerkusi susikaupė.

Ravena sulaikiusi kvapą įdėmiai stebėjo kiekvieną jos judesį ir baiminosi, ar jai pavyks viską atlikti vienai, ar burtai tikrai nepakenks. Iš Žinos lūpų ėmė sklisti jai nesuprantami žodžiai, ir tai šiek tiek nustebino, nes dažniausiai visi burtažodžiai būdavo lotyniški. Jai nutilus aplinkui niekas nepasikeitė ir mergaitė jau spėjo nusivilti, bet tada ūmai sutemo dangus ir sukilęs vėjas ištaršė Žinos plaukus ir plačias rankoves. Tačiau ji išliko stovėti toje pačioje vietoje, tvirtai tarsi uola, o Ravena sužavėta nesugebėjo atplėšti akių. Altayras pastebėjo, kaip jose žybtelėjo vilties kibirkštis, ir apsidžiaugė supratęs, jog netrukus viskas susitvarkys.

Tuo metu stulpas priešais Žiną keletą kartų blykstelėjo švelnia aukso spalva, bet dar pilnai nepersimainė iš juodos. Moteris pagaliau nuleido rankas ir galvos kilstelėjimu parodė jiems pažvelgti viršun. Tai, ką mergaitė išvydo, negalėjo apibūdinti žodžiais. Nuo pat aukštumų šviesos juosta driekėsi žemyn lyg spiralė, užgoždama visą prieš tai stulpą gaubusią tamsą, kol galiausiai pasiekė žemę ir tamsos visai nebeliko. Šviesos stulpas tapo toks, kokį Ravena buvo įpratusi matyti, o dangus po truputį prašviesėjo, tarsi nieko nė nebūtų įvykę. Tačiau mergaitė priartėjo tik tada, kai Žina atsisuko ir švelniai nusišypsojo, tikindama, kad viskas gerai. Minutėlę jos tylėdamos stovėjo prie stulpo ir žvelgė į jį, lyg laukdamos patvirtinimo, jog eiti tolyn nepavojinga.