Demono vaikas (VIII dalis)

Penktas skyrius. Dar vienas šansas (2)

Ramų Gordono veidą apšvietė besileidžiančios saulės spinduliai, o už lango šlamantys medžiai kartkartėmis metė ant jo neryškius lapų šešėlius. Juodoji migla buvo jau visai dingusi, tarsi nieko nė nebūtų atsitikę, bet jis neiškart suvokė, kad pagaliau grįžo į realybę, o ne klaidžiojo iliuzijų pasaulyje. Pasilaikydamas už stalo iš lėto pakilo. Atrodė, nevaikščiojo visą amžinybę, nors visiškai nežinojo, kiek laiko praėjo ir kelinta šiandien diena. Nejučia praeidamas pro veidrodį dar žvilgtelėjo į savo atvaizdą ir sunkiai atsiduso. Juodi jo plaukai buvo išsitaršę, tarsi būtų ką tik išlipęs iš lovos. Paskubomis juos lygindamas, vyras niekaip neįstengė prisiminti, kaip nusigavo iki dvaro, nes migla jį pasiekė jau Šešėlių girioje. Tačiau visas mintis netrukus nustelbė Godos paveikslas. Jis privalėjo išsiaiškinti, kaip jai sekasi ir ar ji išvis sveika, juk po to, kai jis prasmego toje migloje, tikriausiai liko kartu su Aristėju.

Skubiai užsisegęs apsiaustą, Gordonas jau ruošėsi eiti pro duris, bet tarsi persmeigtas ieties stabtelėjo tarpduryje, akimirkai nukreipdamas žvilgsnį į savo rankas. Žinojo, kad dar neprarado visų savo galių, deja, jau dabar jautėsi taip, lyg būtų per silpnas nuveikti su jomis ką nors naudingo. Nors greičiausiai tai buvo tik viena iš silpnumo akimirkų. Artėjant prie mirties slenksčio, jų kas kartą bus vis daugiau, ir jis nenorėjo, jog visa tai matytų Goda, bet turėjo pas ją grįžti, juk ji galėjo jam padėti, sukurdama naują žynių simbolį, tik jis vis dar abejojo, ar jai pavyktų tai padaryti.

Tačiau abejonėms dabar laiko nebuvo. Gordonas privalėjo paskubėti ir išsiaiškinti, kas nutiko ir kas taip pasielgė su jo karalyste, nors ir nujautė atsakymą, tad nedelsdamas paliko kambarį ir išėjo pro laukujes duris, kur jį pasitiko į veidą tvokstelėjęs vėjas.

– Gordonai! – iš vartų pusės atsklido pažįstamas balsas, kuris neabejotinai priklausė Aristėjui. Jis jau žengė žingsnį į priekį, norėdamas pasitikti draugą, bet susverdėjęs viena ranka atsirėmė į sieną.

– Tėti! – Goda išsigandusi pravėrė medinius vartus ir nubėgo tolyn taku.

Žina suskubo paskui ją, nors ilgos suknelės klostės trukdė bėgti ir ji turėjo abiem rankomis kelti ją aukščiau.

– Man viskas gerai, tik jaučiuosi truputį pavargęs, – bandė nuraminti dukterį Gordonas, kai ji puolė jo apkabinti, iš rankų nepaleisdama lazdos. – Aš taip pat tavęs pasiilgau.

– Džiaugiuosi, kad tau nieko nenutiko, – susigraudino mergaitė. – Mes taip ilgai tavęs ieškojome, o po to sutikome Aristėją ir jis prie mūsų prisijungė. Žina gali paaiškinti, kas čia nutiko, tai ji panaikino tą keistą miglą, kuri buvo užliejusi visą karalystę.

– Taip, aš irgi norėčiau žinoti, kas tai buvo, – įsiterpė artyn prieidamas Aristėjas. – O kad jau esame drauge, galime netrukdomi viską aptarti, tik pirmiau teleportuokimės kur nors kitur.

– Gerai, persikelkime į mano namus, – tarė Gordonas, ir kai visi į jį įsikibo, nelaukdamas perkėlė juos prie pat įėjimo ir sukvietė į svetainę, pats įsitaisydamas ant sofos. Galvą po truputį ėmė smelkti skausmas, bet jis stengėsi tai ignoruoti, juk buvo kur kas svarbesnių dalykų, į kuriuos privalėjo susitelkti.

– Taigi, kas tai per migla, kuri prieš tai gaubė visą karalystę? – pirmasis paklausė Aristėjas. – Ir kaip tau pavyko ją panaikinti?

– Tai Juodoji migla, – paaiškino Žina, šiek tiek nedrąsiai įsitaisydama šalia Gordono. – Nesu tikra, kas ją paskleidė, galbūt Tasdaras arba netgi Aladoras, bet svarbiausia tai, kad jie tai padarė ne šiaip sau, nes migla trukdė mums su jumis susisiekti ir patekti į karalystę.

Moteris papasakojo viską, kas vyko pastaruosius mėnesius, kaip Arela aukojosi dėl Ravenos, tačiau Aladoras su Tasdaru ją apgavo ir pavertė šmėkla, o visų svarbiausia, kiek daug pastangų įdėjo žyniai, norėdami panaikinti tą miglą, kad tik Šešėlių karalystė ir vėl būtų tokia pat, kaip anksčiau.