Demono vaikas (VIII dalis)

Antras skyrius. Bandymas išvaduoti (1)

Eidamas koridoriumi Elizos kameros link ir spausdamas kraujuojančią žaizdą, Melburnas apgalvojo tai, kas įvyko didžiojoje salėje. Agnesė buvo teisi, saugodamas ją, jis rizikavo savo gyvybe, juk Tasdaras galėjo nė nemirktelėjęs jį nužudyti arba su didžiausiu malonumu kankinti, kol jis pats gaus galą, tačiau to nepadarė, ir toliau leisdamas jam tarnauti. Melburnas jau žinojo, kokia bausmė jo laukia, tik visai dėl to nesijaudino, šiuo metu kur kas labiau neramino tai, jog jis pastebėjo, kas mezgasi tarp jų su Lina. Kvaila buvo manyti, kad neišsiaiškins, bet nepaisant to turėjo kruopelytę vilties – galbūt šį kartą taip pat pavyks išsisukti.

Tik kodėl Tasdaras nusprendė nieko nesiimti, vis dar kėlė nemažai klausimų, juk jis galėjo nužudyti Liną ar kaip nors kitaip jai pakenkti, kad tik visas jo dėmesys būtų sutelktas vien į užduotis. Melburnas nė neabejojo, jog iki šiol liko gyvas dėl kažkokių kitų slaptų kėslų, kurių nesugebėjo nuspėti, tačiau Agnesei nevertėjo to žinoti. Jis melavo, o būdamas jos vietoje nė velnio netikėtų tais žodžiais, kuriuos be jokios graužaties ištarė, bet nenorėjo jos tik dar labiau jaudinti, juk puikiai suprato, ką ji jaučia dėl jo tarnavimo. Svarbiausia, kad patikėtų ir nemėgintų kapstytis giliau. Tasdaras jokiu būdu nepaliktų jo gyvo tik norėdamas atsilyginti už viską, ką jo dėka pasiekė, toks kilnus dar niekada nebuvo.

Galiausiai jie su Agnese perėjo ilgą požemių koridorių ir sustojo prie Elizos kameros. Pamačiusi dukterį, moteris iškart puolė prie grotų ir tvirtai sugriebė virbus. Vis dar stengdamasis atrodyti nepalaužiamas, Melburnas viena ranka spaudė žaizdą ir sukandęs dantis kentė skausmą, o su kita neskubėdamas išsiėmė iš kelnių kišenės raktus ir atrakino metalines duris.

– Nesijaudink, jai nieko nenutiko, – šyptelėjo jis, pastebėjęs Elizos išraišką.

– Užtat nutiko tau, – mestelėjo ji, bet netrukus jos veidas sušvelnėjo. – Tasdaras?

– Koks skirtumas? – atsainiai atkirto jis, nusukdamas žvilgsnį į šalį. – Dabar tai nieko nepakeis.

– Ne, tai daug ką keičia, – paprieštaravo Agnesė. – Tu mane gynei, o tai įrodo, kad visą laiką buvau teisi ir mes tau rūpime labiau nei drįsti pripažinti.

– Jis tave gynė? – moteris apstulbusi pažvelgė į dukterį.

– Tik padariau tai, ką privalėjau, – stumtelėjęs mergaitę į kamerą, jis iškart užrakino grotas. – Šiandien Tasdaras neįprastai piktas. Ir ne be reikalo. Man dar pasisekė, kad nenukentėjau labiau.

– Jeigu būtų pasitaikiusi proga, seniai būtum mus iš čia ištraukęs, ar ne? – kilstelėjo antakius ji, įdėmiai žvelgdama į vyrą. – Žinau, kad neturi gydymo galios, tad jeigu nieko prieš, galiu tave išgydyti. Bet tada teks nuimti antrankius.

– Ir turėčiau tavimi taip paprastai pasitikėti?

– Tik noriu atsidėkoti už tai, jog neleidai Tasdarui nuskriausti Agnesės. Argi turi geresnį pasirinkimą?

Melburnas minutėlę mindžikavo abejodamas, ar tikrai derėtų ją prisileisti, juk galbūt, vos tik nuo riešų nukris antrankiai, ji užpuls jį ir pabėgs iš požemių. Kita vertus, jam nė nereikėtų išleisti jos iš kameros, nuimtų antrankius pro grotas. Žinoma, jis dar galėjo apsisukti ir tiesiog išeiti, o po to išsikviesti gydytoją, kad išgydytų tą nelemtą žaizdą, bet nė pats nepajuto, kaip žengė žingsnį arčiau. Tas Elizos žvilgsnis... ji žiūrėjo į jį visai kaip seniau, tokia susirūpinusi, lyg nuoširdžiai norėtų jam padėti, juk vis dėlto kadaise jie buvo vienas kitam labai svarbūs. Nors galbūt jis matė tik tai, ką norėjo matyti, tad galutinai prarasti budrumo negalėjo.

– Gerai, nuimsiu tuos antrankius, bet nemanyk, kad pavyks iš čia pasprukti, tvirtovė griežtai saugoma.

Moteris tik ištiesė priešais save rankas, kad jis pasiektų jas pro grotas. Melburnas atsargiai išsitraukė dar vienus raktus ir netrukus atlaisvino metalines ringes. Jo kūnas automatiškai įsitempė, tačiau Eliza išliko rami ir į jo pusę neatskriejo nė vienas smūgis. Stovinti nuošaliau Agnesė stebėjo, kaip jos rankos pakilo aukščiau ir užspaudė žaizdą, o po kelių akimirkų tarp pirštų žybtelėjo melsva šviesa. Melburnas stovėjo įsitempęs it styga ir įdėmiai stebėjo kiekvieną jos judesį, bet pasklidusi šiluma po truputį jį nuramino ir atpalaidavo. Nepaisant to, budrumo jis neprarado. Negalėjo suklysti dar kartą, jau ir taip Tasdaras jį nubaudė, jei dabar kalinės pabėgtų, jis tikrai prarastų kontrolę.