Po to, kas nutiko su Ravena ir jai pagaliau pavyko atverti Hiperkosminės erdvės tunelį, Gordonas negalėjo ramiai nusėdėti vietoje, nekantriai laukdamas kokių nors žinių. Deja, jam nepavyko su ja susisiekti, o pati Ravena nieko nesakė, vadinasi, vis dar nepaliko Užmaršties pasaulio ribų. Jis nesiliovė vaikščiojęs iš vieno patalpos galo į kitą, vis žvilgčiojo pro langą, nors pro jį nieko nematė, tik tamsą. Galbūt taip jaudinosi visai be reikalo, juk Ravena nebuvo tokia jau silpna, nes pati pirmoji atrado būdą, kaip padaryti tai, ko prieš tai dar niekada nepadarė kiti. Kaip žynys, jis turėjo ir pats apie tai pagalvoti, bet nepaisant to džiaugėsi, kad galimybė išvaduoti Arelą pagaliau padidėjo. Nors pats ilgą laiką kalėjo Juodojoje migloje ir ne visada įstengė blaiviai mąstyti, spėjo išsiilgti jos kaip nieko kito gyvenime, tos šypsenos, tų švelnių apkabinimų... Buvo pažadėjęs skirti jai daugiau laiko, parodyti, kaip iš tiesų ją myli, tačiau visa tai prasmego įvykių sūkuryje, nes Tasdaras niekaip negalėjo palikti jų ramybėje.
Tuo metu girgždėdamos virstelėjo durys ir Gordonas staigiai apsigręžė, bet kambaryje pasirodė tik Eliza.
– Negaliu užmigti, man taip pat siaubingai dėl jų neramu, – prieidama artyn prisipažino moteris, uždėdama jam ranką ant peties.
– Dėkoju, kad palaikai mane, – pavargusiu balsu iškvėpė jis.
– Vis nenustoju galvoti apie tai, kas bus, jei Ravenai nepavyks. O jeigu ji pavėlavo ir Aladoras kažką padarė Arelai?
– Ne, jis nepadarė, – nė nepakeldamas akių paprieštaravo Gordonas.
– Kodėl taip sakai?
– Tu dar ne viską žinai, bet Aladorui reikia, kad ji liktų gyva, – jis minutėlę tylėjo, galvodamas, kaip viską paaiškinti. – Papasakosiu vėliau, kai sužinosime, ar Ravena įvykdė savo užduotį.
– Be to, tu juk jauti, kai Arelai nutinka kažkas blogo, ar ne? – nejučia šyptelėjo Eliza. – Jūs turite gana stiprų ryšį, nes Arela taip pat gali pajusti, kai tau kas nors nutinka.
– Deja, šiuo metu mūsų nesieja jokie ryšiai, dabar esame visiškai skirtinguose pasauliuose.
– Tai visai kas kita, Gordonai. Kuo puikiausiai supranti, ką bandau pasakyti, ir nemėgink išsisukinėti.
– Visgi, žinai šį tą daugiau... – įsitaisydamas savo supamojoje kėdėje nutęsė žynys.
– Taip, Arela man prisipažino netgi apie tai, jog Rebeka iš tiesų yra ne Tasdaro, o tavo dukra, – pasijutusi nesmagiai sujudo vietoje ji. – Iš pradžių pykau ant jos, kad buvo tokia naivi ir neatsargi, bet negaliu jos teisti, kai Tasdaras susuko jai protą tokioje jaunystėje. Jeigu ne jis, iki šiol būtumėte kartu.
– Taip, tačiau privalome elgtis kuo atsargiau, nes sužinojęs tiesą, Tasdaras tik dar labiau trokštų manimi atsikratyti. Ir be jo turime pakankamai problemų, dabar mūsų kelyje visada painiosis ir Aladoras, – Gordonas eilinį kartą pažvelgė pro langą, iš kur atsklido aiškus pelėdos ūbavimas. – Reikia patikrinti, kaip laikosi Goda, tikriausiai taip pat labai jaudinasi.
Vyras tingiai pakilo nuo kėdės ir jau ruošėsi eiti, bet Eliza sugriebė jam už rankos.
– Palauk, o kaip tavo reikalai su nauja Žynių lazda? Goda dar nesiima savo darbo?
– Ne, šiuo metu tam nėra laiko, paaiškinsiu jai plačiau, kai bus baigti visi reikalai su Arela. O dar buvimas toje migloje viską sujaukė, tad iššvaistėme daugybę laiko.
– Bet kaip tavo galios? Dar stebiuosi, kaip po tiek laiko turi jų tiek daug, tačiau būtų geriau, jei paskubėtum, – jos neramus žvilgsnis akimirkai įsmigo į jojo. – O gal laikinai duoti tau savųjų?
YOU ARE READING
Demono vaikas (VIII dalis)
FantasyNetikėta Arelos mirtis sukrečia Raveną iki sielos gelmių, tačiau ji neketina taip paprastai pasiduoti ir ruošiasi keliauti į Užmaršties pasaulį, jog išgelbėtų ten vis dar įstrigusią seserį. Tik tam, kad tai padarytų, jai reikia nueiti sunkų kelią ir...
