Hope Hotel

7

-Pagooglinau apie tave. internete nieko nėra atsiradai jame tik tada , kai atsirado Hope Hotel. Tu neegzistuoji Hope,-išrėžė Malik.

-Bet kai bučiavaisi su manimi taip neamanei.

Zayn jau ruošėsi pulti link manęs , bet jį sulaikė Liam ir Harry. Kilstelėjau antakį ir nusijuokiau. Juokas buvo labai nuoširdus. Buvo smagu matyti besiveržianti Zayn , kuris buvo raudonas iš pykčio.

-Nc nc nc Zayn nejau mama nemokė nemušti merginų?,-erzinau.

-Tuoj aš tau parodysiu ko mane mokė mama.

-Na manau tavo mama tave auklėjo geriau,-pagriebiau tašę,-Na vaikinai einu į namus , nepamirškit būti ramus.

Nuėjau namo link. Girdėjau kaip tie barasi. Keisti gi tie padarai ar ne? Kodėl tas kvailys mane pabučiavo , jai dabar taip nenori to pripažinti? Keistas jausmas nuvilnijo per nugarą. Sustojau. Apsisukau. Link manęs perkreiptu veidu lėkė Malik. Ištraukiau ginklą iš rankinės ir paleidau įspėjamąjį šūvį. Visi aplink sustingo. Bejausmėm akim pažvelgiau į Malik akutes.

-Kita kulka bus pataikyta į tave.

-Neišdrįsi,-drąsiai tarė.

Vaikinas pradėjo artintis prie manęs. Ranka kiek sudrebėjo. Esu taikli šaulė , bet gin Dieve niekad nešoviau į žmogų , niekad nesu nieko gyvo peršovusi. Giliai įkvėpiau. Nusitaikiau jam į ranką. Užsimerkusi iškvėpiau orą ir nuspaudžiau gaiduką. Kulka išskriejo iš pistoleto. Malik suklykė ir stvėrėsi už rankos. Mečiau pistoletą į rankiną. Nuo kūno nutraukiau rankšluostį. Sviedusi jį Malik užsimečiau suknia. Priėjau prie jo.

-Nelysk,-sušnypštė tas.

-Kvailį tau reikia pagalbos , kitą kart žinosi , kad aš kalbu rimtai,-dar pikčiau tariau.

-Tu beprotė!!!

-Tu nevisprotis!!!

Zayn žvelgė degančiomis akimis į mane. Patraukiau jo ranką su rankšluosčiu. Prieš mane atsivėrė nei didelė , nei maža žaizda. Pasirodo tik nubrūžinau jam ranką. Kraujas bėgo upeliukais. Išleidau atodūsį. Prie mūsų pristatė likę Malik draugai. Jutau kaip mano rankos po truputi pradeda drebėti. Rankos buvo suteptos krauju. Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Apsisukau. Staiga prieš akis ėmė suktis pasaulis. Susvyravau , bet nespėjus pargriūti tvirta ranka sulaikė liemenį.

-Kas smilgele , nejau išsigandai mano kraujo?,-sušnabždėjo Malik.

Papurčiau galvą , bet neatsitraukiau nuo jo. Jis lėtai pradėjo vesti mane namo link. Atsipeikėjau tik tada kai jau buvome name. Lėtai patraukiau Zayn ranką sau nuo liemens. Nepakeldama akių patraukiau link virtuvės.

-Atnešiu vaistinėle,-sumurmėjau.

Nusigavusi į virtuvę stvėriau stiklinę ir pripyliau šalto vandens. Išgėrusi jį pradėjau kaip pamišusi plautis rankas.

Prieš akis prabėgo vaizdiniai. Klupiu prie kruvino vaikino ir bandau užspausti besiveržiantis kraują , aplink visur jo pilną. Prie manęs pribėga policininkas ir bando atitraukti nuo žmogaus kuris tik ėjau pro šalį ir norėjo man padėti.

Stiklinė išslydo man iš rankų. Šukės pabiro aplink. Trenkiau iš kumščio į spintelės durelės. Girdėjau kaip artinasi žingsniai. Prisibraukiau ranka per veidą ir tik tada pastebėjau , kad mano rankos vis dar kruvinos.

-Hope?,-tyliai tarė Liam.

-Man viskas gerai. Duok man minutėle... Palauk.

Pamiršusi apie šukes padėjau koja kaip tik ant jų. Pradėjusi be galo garsiai keiktis , bet ne angliškai , o prancūziškai , itališkai , rusiškai. Dvi tvirtos rankos pakėlė mane ir pasodino ant stalo. Pažvelgiau į jį rūsčiu , žudančiu žvilgsniu.

-Aš galiu pati savimi pasirūpinti,-sušnypščiau.

-Žinoma , kad gali Alexandra,-tyliai tarė.

-Tu...Jūs...B..

-Žinau tik aš ir nesiruošiu niekam tavęs išduoti. Ne dėl to , kad Niall nebūtu mano draugas , o dėl to , kad Niall pats turi atpirkti savo klaidas.

-Tu tikrai niekam nesakysi kas aš?,-prisimerkus perklausiau.

-Prisiekiu Hope.