Hope Hotel

2.26

Po gero pusvalandžio galiausiai pajudėjom iš kavinės. Pirma vieta kuria vaikai užsimanė aplankyti tai buvo didelė karuselė. Ant kiekvienos sėdynės buvo pavaizduotas personažas , tai atrodė mielai. Bet tik atrodė. Karuselė buvo didelė kaip ir minėjau. Tai buvo apskritimo formos karuselė kuri tave iškeldavo į viršų ir mėtydavo į visas puses. Vien pažvelgus į ją darėsi bloga , tad nusprendžiau likti ir palaukti jų ant suoliuko.

Buvo keista , kad Kai nesispyriodamas ir visai laimingas ėjo su vaikais į visas karuseles į kurias jie užsimanydavo. Jau spėjom aplankyti tris iš čia esančių pramogų ir Kai ėjo į visas jas kol aš laukiau jų ant suoliuko. Išėję iš milžiniško traukinuko jie pribėgo prie manęs pakvaišę ir laimingi.

-Alex dabar eisime į siaubo kambari. Tu pažadėjai eiti kartu su mumis pameni?,-suzyzė Ariele.

-Pamenu pamenu.

Mergaitė kaip paklaikusi griebė mano ranką ir pastatė mane ant kojų. Sekiau paskui ją iki vaikinu kurie jau stovėjo eilėje prie siaubo kambario. Šypsodamasi priėjau prie jų. Reinas pažvelgė į mane ir primerkė akis.

-Tu tikrai šį kart neapsigalvosi?,-smalsavo jis.

-Tikrai ne.

-Alex nebijok Kai tave apgins,-šypsojosi Ariele.

-Aš pati save apsiginsiu.

Kai net neatsisuko pažiūrėti į mus. Jis žengė į priekį prie bilieto pardavėjo. Vaikinas nupirko keturis bilietus ir palinkėjo laimingos kelionės tada buvome įleisti į tamsų pastatą kuriame degė tik blanki šviese. Ariele paleido mano ranką ir nuskuodė prie Reino.

Kai šiek tiek atsiliko taip leisdamas man dasivyti jį. Stengiausi į tai nekreipti dėmesio. Žvalgiausi aplink. Nesimatė nieko kas būtų baisu. Kaip įprasta keli voratinkliai , dirbtiniai vorai ir rankos. Atsidususi iš palengvėjimo žygiavau šale Kai kuris taip pat neatrodė susidomėjęs šiuo siaubo kambariu.

Vaikai jau buvo nudūmę į priekį. Praėjome mažaug pusę siaubo kambario ir per visą tą laiką spėjau nusižiovauti , net tris kartus. Tai buvo nuobou. Netikri vaiduokliai , dirbtiniai zombiai. Nera ko bijoti. Tikrai tikėjausi šiek tiek daugiau. Vėl suraukiau nosį ir ėjau į priekį.

Man nespėjus sureaguoti šviesos pradėjo mirguliuoti. Pažvelgiau į lubas. Man pasivaideno arba tikrai iš jų pradėjo kažkas leistis. Šaltas vėjelis iš kažkur papūtė ir suknelė praėjo pleventi aplink mano kojas. Nebebuvo taip jauku kaip prieš akimirką. Vis dar žengiau į priekį. Staiga pasigirdo keisti garsai. Apsižvalgiau aplink , nieko nebuvo tik Kai kuris kaip visad atrodė nesusidomėjęs aplinką.

Suspaudžiau rankas į kumščius ir jau norėjau eiti į priekį , kai pamačiau būtent iš tos krypties kažką parbėgant. Šviesos pradėjo smarkiau mirguliuoti. Prisimerkiau , kad galėčiau įžiūrėti kas ten bėga. Suvokimas šovė staigiai ir netikėtai , o dar labiau nesitikėjau savo tokios reakcijos.

Į mus bėgo pagiežą ar kažkas panašaus į ją. Vos tik tai suvokiau kažkas palietė mano koją pažvelgusi į apačia pamačiau ant gridų gulintį „zombį". Surikau iš siaubo ar iš nuostabos nežinau nuo ko labiau , bet... Aš striktelėjau prie Kai ir smarkiai suspaudžiau jo marškinėlius savo rankose. Paslėpiau savo veidą jo krūtinėje.

Vaikino viena ranka apsiviniojo mano liemenį , o kita švelniai paglostė nugarą. Buvau užmerkusi akis ir nežinau kodėl jų neatmerkiau.

-Nurimk tai tik aktoriai,-sumurmėjo Kai.

Nieko jam nesakiau tik papurčiau galvą. Vaikinas šiek tiek atitraukė mane nuo savęs. Tada pažvelgė man į akis ir rimtai tarė:

-Laikysiu tavo ranką visą kelę iki išėjimo tik nurimk ir nebijo gerai?,-rimtai kalbėjo.