Hope Hotel

2.3

Merginos primenu , kad aš jau seniai nebesu One Direction fanė , tad iš manęs kažko daug nesitikėkit. Ačiū ir gero skaitymo. Hope. 

Po kelių valandų jau sėdėjau lėktuve. Tos dvi moteriškaitės nusipirko bilietus kita oro linija ,tad su jomis susitiksiu savo viešbutyje. Patogiai įsitaisiau savo vietoje. Išsitraukusi knygą atsiverčiau ją ir pradėjau akimis sekti sakinius. Nepajutau , kaip pakilome ir kaip prie manęs prisėdo dar vienas keleivis. Į visą tai atkreipiau dėmesį tik tada , kai bendrakeleivis bakstelėjo man į petį. Pasukau savo grakščią galvą jo pusėn.

Prieš mane sėdėjo... Niekas. Kiek susiraukiau ir jau norėjau nusisukti , kai susivokiau pažvelgti į apačią. Dabar prieš savo akis mačiau gal kokių 13 metų berniuką. Jo didelės rudos akys žvelgė į mane. Berniukas dėvėjo stilingus juodus per kelius paplėšytus džinsus , baltą maikutę su Kapitono Amerikos atvaizdu ir mėlyna megztuką. Jo ilgoki plaukai buvo sumesti ant vieno šono. Jaunuolis virpančia ranka pasitaisė akinius ir dar kart bakstelėjo į mano petį.

Nuleidau savo knygą ant keliu ir pažvelgiau berniukui tiesiai į akis. Jo akys buvo tokios iškalbingos , kad jam net nereikėjo nieko sakyti. Atsidususi paėmiau jo ranką ir atsisegiau saugos diržą. Priklaupiau prie berniuko ir nutaisiau malonę veido išraiška.

-Kas nutiko berniuk?,-bandžiau kuo šilčiau paklaust.

-Ar...Ar galite man padėti?,-sumurmėjo jis.

-Žinoma.

-Bet pažadate , kad nesakysite stiuardesėm ar kapitonui?,-rimtai paklausė.

Na tikiuos tas vaikis nesiruošia manęs prašyti kokios kvailystės , nes tada savo pažado negalėsiu ištesėti.

-Pažadu,-pro sukastus danktis murmtelėjau.

Rudaplaukis angelėlis pasikuisė savo kišenėje ir iš jos ištraukė lapelį. Atsargiai paėmiau jį iš jo rankų. Išlanksčiusi popieriaus skiautelę prieš akis pamačiau skaičius. Tai buvo telefono numeris. Nei vardo , nei adreso tik numeris. Kažkodėl man atrodo , kad tai nieko gero nežada.Pažvelgiau į berniuką klausiamu žvilgsniu.

-Gal galite paskambinti šiuo numeriu ir pasakyti , kad Reinas atskrenda į New York'ą.

-Tavo vardas Reinas?,-paklausiau berniuko sėsdamasi į savo vietą.

-Taip panele,-kiek ramiau atsakė.

-Malonu susipažinti Reina aš Alexandra Lilly.

-Man taip pat malonu panele.

Nusišypsojau mandagiam berniukui ir išsitraukiau telefoną. Verslo klasėje galėjome naudotis telefonu pasiekus tam tikrą aukštį. Pradėjau rinkti numerį ir niekaip neatsikračiau minties , kad kažkas čia ne taip. Apsižvalgiau aplink visi buvo savo vietose kelios vietos buvo laisvos. Palaukit. Šis berniukas vienas čia? Dar kart pažvelgiau į Reiną jis ilgesingu žvilgsniu žvelgė pro langa. Nužvelgiau jį nuo galvos iki kojų. Riešas jo dešinysis riešas kurios neslėpė mėgstukas... Ant jo matėsi mėlynės lyg kažkas būtų jį smarkiai laikes arba surišęs. Papurčiau galvą ir baigiau vesti telefono numerį prieš pradėdama skambinti paklausiau berniuko.

-Jai pašnekovas norės su tavimi pasikalbėti ką man jam sakyti?

-Stiuardesės ir pilotas mano , kad jūs mano mama todėl jie ir įleido mane į lektuvą. Pasakykite jam tai , o jai reikalaus su manimi kalbėtis aš nesikalbėsiu.

-Mano?...

-Atsiprašau. Jie sakė , kad atsius jums sąskaita už mano bilietą. Aš labai atsiprašau,-pradėjo tyliai atsiprašinėt Reinas.

Kaip po velniais šita oro linija įleido vaiką patį vieną į lėktuvą vien jam pasakius , kad jis mano vaikas ir dar aš sumokėsiu už jo bilietą. Prisiekiu visais Dievais parašysiu skundą ant šitų oro linijų , o dabar išpręskime šio berniuko problemą. Paspaudžiau žalią mygtuką ir pridėjau telefoną prie ausies. Prireikė tik kelių akimirkų , kai kitame telefono gale pasigirdo piktas balsas.

-Po velniais jai tai vėl tu aš išplėšiu tavo širdį ir sušersiu ją tavo kalėm!

Tai buvo gan šokiruojantis pareiškimas kurio dar niekas man nebuvo sakes , tad tai mane kiek išmušė iš vėžiu. Sumirksėjau kelis kartus ir pažvelgiau į telefono ekraną tada vėl pridėjau jį prie ausies. Giliai įkvėpiau ir prakalbau savo dalykišku balsu.

-Na šitokio dalyko man dar nėra sakęs niekas. Turiu jus nuvilti aš neturiu kalių , tad tikriausiai mano širdį teks sušerti kam nors kitam.

Pavyzdžiui Zayn Malik nors butu geriau jai kas nors išplėštų jo širdį ir ja sudegintu kartu so tos kalės Porshe. Abu juos padegti ant laužo...

-Kas tu tokia? Dar viena jo kalė?,-spjaudėsi nuodais pašnekovas.

-O taip tik nežinau ar toks mažas berniukas žino ką tas jūsų ištartas žodis reiškia.

Stojo tyla. Atrodė , kad pokalbis baigėsi , tad dar kart žvilgtelėjau į ekraną. Tas vaikinas arba rėkė ant manęs arba tyli na ir malonus pašnekovas ir kaip man tokias storžieviui pasakyti apie maža berniuką kuris lėktuve , nes apsimetė mano vaiku.

-Ahh kaip bebutu manęs paprašė paslaugos. Berniukas vardu Reinas skrenda dabar į New York'ą jis sėdi šalia manęs. Į lėktuvą pateko pasakydamas , kad yra mano sūnus. Mes skrendame Aikron oro linijomis būsime oro ouoste už 5 valandų , tad manau turėtumėt atvažiuoti jo pasiimti jis dar per jaunas klaidžioti New York'o gatvėmis vienas...

-Reinas?

-Taip.

-Ar jis pakvaišo?!! Ką jis sau mano!!...

Atitraukiau telefoną nuo ausies ir pažvelgiau pro langą. Jai tas vyras nenustos šūkauti aš iškastruosiu jį kartu su Malik ir tada New York'e bus du kastruoti , nevaisingi padarai. Išleidau atodusi pasitryniau skruostą ir galiausiai pridėjau telefoną prie ausies.

-Dabar bus taip. Jūs nustosite šaukti man į ausį ir pradėsite kalbėti , kaip žmogu arba aš padėsiu ragelį.

-Ar jis sveikas?,-rimtai tarė.

Pažvelgiau į berniuką kuris vis tampė megztuko rankoves. Jis atrodė išsigandęs. Kai žvelgiau į jo akis mačiau tą vienatvę kurią jutau pati po tėvų mirties. Kas nutiko šitam mažam padarėliui.

-Nemanau. Kokie jūsų santykiai su berniuku?

-Aš jo vyresnysi brolis.

Gyvenimo ironija. Aš pabėgau nuo savo vyresniojo brolio , o šis berniukas važiuoja pas savo vyresnyji broli.(Prieš daug metu pabėgo nuo Niall , o ne dabar)

-Atvažiuokite į oro uostą po kelių valandų aš palauksiu su jūsų broliu kol jūs jį pasiimsite.

-Gerai.

Padėjau ragelį nieko jam netarusi. Pažvelgiau į berniuką ir pavėliau jo plaukus. Pasistengiau jam nusišypsoti pačia maloniausia šypsena. Reina taip pat stengėsi buti ramus.

Likusia kelionės dalį abu pratylėjome. Berniukas nepratarė nei žodžio , o aš stengiausi susikoncentruoti ties knyga. Nors visą laiką galvoje sukosi mintys apie prie manęs sėdintį vaiką. Kodėl jis skrenda vienas? Kodėl jo brolis apie tai nieko nežino? Ir kas šis berniukas?

Stiuardės pranešė apie netrukus vyksianti nusileidimą. Prisisegiau saugos diržą. Keleivis šalia manęs paėmė mano ranką. Nieko jam nesakiau. Visai suprantama , kad jis bijo. Aš taip pat bijočiau atvykti į naują miestą , kai esi toks mažas , o miestas toks didelis. Žvelgiau pro langą. Mes sparčiai artėjome prie nusileidimo tako ir jau po akimirkos lėktuvas riedėjo asfaltuotu nusileidimo taku link angaro kuriame išleis keleivius.

Išlipusi iš lėktuvo paėmiau berniuko ranką ir kartu su juo nuėjome atsiimti lagaminų. Susirinkę savo daiktus nuėjome į salę ten atsisėdome. Visą tą laiką nepratarėme nei žodžio. Berniukas vis žvalgėsi ieškodamas savo brolio , o aš tuo tarpu toliau mėginau skaityti knygą kurios pavadinimo net nepamenu.

-Jis neatvyks,-po pusvalandžio tarė prisėdęs Reinas.

-Kodėl taip sakai?,-pakėlusi akis paklausiau.

-Nes jis niekad neatvyksta. Jis niekad nepasirodo.