Hope Hotel

2.54

Šiltas raudonas kraujas pasiekė mano kojas. Akys išsiplėtusios iš siaubo pažvelgė į kūną gulinti netoli manęs. Tai buvo šūvis tiesiai į tarpuaki. Tai buvo mirties nuosprendis mano broliui. Žvelgiau į jo negyvą kūną ir tekantį kraują. Negalėjau pajudėti. Šokas apėmė visą mano kūną. Viskas ką galėjau daryti tik stovėti ir žiūrėti į tai kas liko iš Niall.

Durys užsidarė palikdamos mane su negyvų broliu. Net nespėjau pamatyti kas nušovė jį. Buvo aišku tik viena iš čia gyva neišeisiu. Jie taip pat. Aš jiems atkeršysiu už tai ką jie padarė mano šeimai.

Suklupau prie negyvo brolio kūno. Paliečiau vis dar šilta skruostą. Turėčiau verkti , bet negalėjau. Tikriausiai dėl to , nes žinojau jog tai nieko nebepakeis. Jo nėbėra , kaip ir mūsų tėvų. Dabar jis geresniam pasauli. Atrėmiau savo pavargusę galvą į negyvą brolio krūtinę. Neverkiau. Kodėl... Kodėl neverkiau? Juk būtų lengviau. Žinau , kad palengvėtu. Visad palengvėja , kai išsiverki.

Žinoma... Neturėjau teises sau leisti pasijusti geriau išsiverkusi. Likau vienintelė Horan. Nieko nepadariau , kad išgelbėčiau savo brolį , tad negaliu sau leisti pasijusti geriau. Nepadariau nieko , kad išgelbėčiau savo tėvus kurie mirė skausmo agonijoj , taip pat neišgelbėjau ir savo brolio. Turėčiau mirti taip pat , kaip mirė ir jie. Juk tai būtų teisinga.

-Kodėl Niall? Kodėl man vienai tenka gyventi? Kodėl jie paliko mane paskutinę gyvą? Ar per mažai kentėjau Niall?

Kalbėjau su negyvu brolio kūnų. Negalėjau prisiminti paskutinio karto , kai jis mane apkabino. Taip pat negalėjau atsiminti paskutinio karto kai mes juokėmes kartu. Viskas ką mes darėm tai pykomes. Jai galėčiau atsukti laiką atgal... jai tik galėčiau...

Tikriausiai visi gailisi nepadarytu dalyku , kai būna per vėlu. Pakėliau galvą nuo brolio lavono. Patvarkiau jo blondiniškus plaukus. Patvarkiau aprangą. Sudėjau rankas ant krūtinės. Jis bent jau mirė ramei. Tikiuosi jam neskaudėjo. Žinoti tai buvo gera. Bent vienas iš mūsų mirėme ramei.

Patalpos durys prasivėrė. Pasukau savo galvą durų link. Pro jas įėjo Kai tėvas su savo žmona. Vyras rankose laikė virvę. Pažvelgiau į juos bejausmiu žvilgsniu. Nejau jie mano , kad aš jiems taip lengvai pasiduosiu. Keliausim į pragarą kartu.

Nespėjus seniui sureaguoti pakilau nuo grindų ir pasileidau jų link. Šūvis. Susmukau ant šaltų grindų šalia brolio kojų. Iš mano šono tekėjo kraujas. Prispaudžiau rankas prie jo ir bandžiau pakilti , bet Sabina užsimovė ir trenkė. Susidūriau su grindimis. Ji ilgai negaišo. Vikriai surišo mano rankas. Atrodė jog jie išsigando , nes Reinas pabėgo. Tikriausiai jiems nepavyko jo pagauti.

-Nespurdėk tu dar nemirsi,-sušnypštė Sabina.

-Jus pagaus ir jūs atsiimsit už , tai ką padarėt,-sumurmėjau.

-Manai tas nevykėlis mus pagaus. Jis net savo motinos žudiku neranda,-nusijuokė Jongim.

-Tavo buvęs sužadėtinis neras mūsų , o tu mums uždirbsi pinigėliu,-nusijuokė Sabina.

-Pervesi mums visus savo pinigus kol mes pjaustysim tave į gabaliukus , kaip ir tavo motina.

Jongim palietė mano skruostą. Tada suėmė mano plaukus ir pradėjo juos pešti. Atrodė jog jis mėgaujasi galėdamas suteitki man skausmo. Žvelgiau į jo akis neišleisdama nei garselio. Laikiausi nerėkusi , bet tai truku neilgai. Sabina spyrė į peršauta šoną. Garsus riksmas perskriejo nakties tylą. Gaudžiau orą. Kodėl aš vis dar mėginu išgyventi. Ar nebūtų lengviau jiems pasiduoti. Tiesiog leisti mane nužudyti. Betkokiu atveju aš mirusi....

Mano buvusi padėjėja pakėlė mane nuo grindų. Ji laikė suėmusi mane už rankos. Jos veidą puošė šypsena. Negalėjau patikėti jog ji iš ties džiaugesi tuo , kad gali skaudinti kitus žmones. Giliai kvėpuodama ir stengdamasi stovėti tiesiai žvelgiau į Jongim tėvą kuris nusispjovė ant Niall kūno. Norėjau trenkti jam. Norėjau jį nužudyti ir priversti kentėti , taip kaip jis privertė kentėti mano tėvus mano brolį.