Hope Hotel

2.38

Sabrina nieko nebesakė. Paliečiau žiedelį ant piršto. Buvo keista jį ten matyti , bet stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Posėdžio salės durys atsivėrė. Pro jas sugužėjo gausus darbuotoju burys. Keturi direktoriai , dvi pavaduotojos , keturios buhalterės. Nei vienas iš jų nesiteikė pasisveikinti. Visi tiesiog susėdo į savo vietas ir toliau nekreipdami dėmesio į mane , kalbėjo savo reikalais. Na to ,man ir trūko , kad mano darbuotojai manęs negerptų.

Laukiau keles minutes kol jie galiausiai teiksis atkreipti dėmesį , jog čia sėdžiu aš asmuo kuriam priklauso šie viešbučiai. Asmuo nuo kurio priklauso jų darbo vieta. Giliai įkvėpiau ir nusiteikiau pasismaginti. Radau kur galėsiu išlieti visą pastarųjų įvykiu sukeltą stresą.

Pakilau iš savo vietos. Sabrina ištiesė man popierius ir toliau žymėjosi pastabas. Perverčiau lapus. Tai antrojo viešbučio , direktoriaus pajamos. Pažymėtos vietos kur aiškiai matėsi jog jis mane apgaudinėjo. Atsistojau stalo gale kur buvo tuščia vieta. Toliau niekas nekreipė į mane dėmesio. Jie tiesiog skaldė savo medinius juokelius.

-Labas rytas,-tariau garsei.

Nieko jokios reakcijos. Kilstelėjau antakį. Apsižvalgiau aplink. Oh taip buvau visai pamiršusi apie tai. Priėjau prie kompiuterio. Mačiau , kaip mano padėjėja įsikiša kištukus į ausis. Padariau tapatį. Pajungiau cypenti , ausis rėženti garsą. Paleidau jį per kompiuterį ir patalpoje esančias kalonėles. Susirinkusieji užsidengė ausis ir sužiuro į mane.

Sustabdžiau įrašą. Neskubėdama įšsiėmiau kištukus. Grįžau prie stalo ir nužvelgiau susirinkusiuosiu kurie atrodė labai nepatenkinti.

-Jums priminti kas aš ir ko jūs čia susirinkote?,-lediniu balsu paklausiau.

-Ne,-atsakė drąsiauses.

-Tada gerai. Užteks jūsų spektakliu. Per jus aš atsilieku nuo grafiko. Džosefai stokites ir pristatykit pusmečio ataskaitą.

Vyras prarijo susikaupusias seiles. Jis atsilaisvino kaklaraišti. Ir drąsei pažvelgė į mane lyg jis čia vadovautu , o ne aš.

-Mano viešbutyje viskas taip pat , kaip ir preita pusmeti. Tokia mano ataskaita. Skaidriu ir filmuku jums neparuošiau.

Susirinkusieji prapliupo juoku. Kokie šmaikštuoliai. Sabrina pakilo iš savo vietos ir priėjo prie kompiuterio. Per projektoriu ant sienos pasirodė tie patys duomenys kuriuos turėjau savo rankose. Šypsodamasi atsisukau į susirinkusiuosiu.

-Koks tu šmaikštuolis. Aš už tave paruošiau filmukus ir skaidres. Pažvelkime į šias skaidres pone Džosefai. Jose aiškiai matosi , kaip jūs per pusmeti iš manęs pavogėte daugiau nei pusę milijono. Gaila , kad man tenka atleisti tokį talentingą vagį.

Vyras ruošėsi kažką sakyti , bet apsauga stovinti prie durų priėjo prie jo kėdės ir išvedė jį iš patalpos. Sabrina išjungė skaidres. Pažvelgiau į kitą direktoriu kuris dirbo su Džosefu. Jo dokumentuose neradau nieko kur būtų galima pamatyti , kad jis taip pat nusukinėjo pinigūs. Bet dėja juo skundėsi darbuotojai. Kambarinės kurioms skambinau pasakojo , jog jis megsta pasikviesti kuria nors iš jų į savo kabinetą. Po to joms būdavo pakeliamos algos.

Seksas su darbuotojomis buvo draudžiamas ir tai aiškiai paminėta sutartyje tik aišku visad kažkas turi to nesuprasti.

-Aš pats išeinu,-tarė vyras neiškentęs tylos.

-Maloniai prašom. Dar kas nors norite išeiti iš darbo man nepriėjus prie jūsų?,-šaltai paklausiau.

Pakilo trys darbuotojai ir paliko patalpa kartu su direktoriumi.

-Negaišiu laiko. Tomai ir Kvantika jūs gaunate po paskutinį įspėjima. Nuo dabar būsite tikrinami kas dvi savaites. Viena klaida ir būsite pakeisti. Endžėjau tu atleista narkotikų platinimas mano viešbutyje... apačioje tavęs laukia policijos pareigūnai. O kitiems dėkoju ,kad pavėlavoti. Leiskite visiems priminti aš esu jūsų viršininkė. Mano darbuotojai turi mokėti pagarbos. Manęs nereikia bijoti , bet turėtumėte ir nepamiršti , kad nuo manęs priklauso jūsų darbo vieta. Šiandien galite pasiimti laisvadienį.

Pasiėmusi savo popierius palikau patalpą. Grįžau į kabinetą. Reikėjo dar daug ką padaryti. Atnaujinti sutartis. Peržvelgti kelis naujus planus ir vėliau nuvažiuoti pasiimti vaikų.

Pasitryniau smilkinius nuo skausmo. Buvau atpratusi nuo tiek darbo. Per ilgai leidau sau atostogauti.Tai neturi pasikartoti. Jai noriu , kad mano darbuotojai dirbtu , kaip jiems priklauso negaliu pati leisti sau ilsėtis ir atostogauti.

Atėjus pirmai valandai pasiėmiau pusvalandžio pertrauka. Negalėjau ilgiau išsėdėti prie kompiuterio. Pusmeti nesilankyti savo viešbučiuose yra košmaras. Kodėl aš tiesiog nepaskiriu ko nors patikimo kas galėtu man padėti taip pat valdyti viešbučius. Tikriausiai dėl to , kad neturiu nieko patikimo. Vieninteliai man patikimi žmones yra užsiėmę savo darbais.

Nusileidau į viešbučio restoraną. Reikėjo pavalgyti ir man mirtai trūko kofeino. Jai noriu išgyventi iki 6PM turiu išgerti bent kelis puodelius kavos. Eidama link restorano išgirdau triukšmą. Nejau ir vėl problemos su kliientais. Niekaip nesuprantu kuo jie dar nepatenkinti. Pasimasažavusi kaklą patraukiau vestibiulio link. Man net nespėjus pakelti galvos dvi poros mažų rankų apsivijo mano liemenį ir vos nepargriovė manęs ant kilimo.

Nulaudau galvą. Mane suspaudę laikė Arielė ir Reinas. Išplėčiau nuostabos pilnas akis. Nejau jiems vėl kažkas nutiko? Apsižvalgiau aplink. Link manęs skubėjo registratorė ir apsauga. Susiraukiau ir pažvelgiau į vaikus.

-Kaip jūs čia atsidūrėt?

-Atvažiavom. Pameni ryte tau sakėm , kad mums pamokos baigesi 12AM. Tu mūsų neatvažiavai,-liūdnai tarė Reinas.

-Visai pamiršau,-sudejavau.

-Panele Hope mes atsiprašome , kad nesu...

-Viskas gerai. Šiuos vaikus įleiskite visada. Kad ir koks svarbus būtų susitikimas. Įleiskite juos į mano kabinetą.

Darbuotojai linktelėjo ir paliko mane vieną.

-Na mažieji demonai eime pietauti.

Vaikai laimingi sekė paskui mane. Atsisėdome kampe , kad nekristumėm žmonėm į akis. Norėjau papietauti viena ir pailsėti , bet kaip visad niekam neįdomūs mano planai. Užsakiusi pietus klausiausi vaikų istorijų. Reinas susirado naujų draugų mokykloje. Visi jiems dėkojo dėl to , kad tie du vyresniųjų klasių mokiniai buvo suimti, Niekas daugiau nebeskriaudžia mokinių.

Arielė vis klausinėjo ar galės ketvirtadienį atsivesti kelias drauges į namus per naktį. Leidau jai tai padaryti. Jai Jongim turės kažką prieš tai , tada tai ne mano problemos. Reinas per visus pietus nenustojo zyses , jog nori žaisti futbolą , bet jam reikia , kad arba aš arba Kai pasirašytu ir kadangi jis nesutinka brolio jam reikėjo mano parašo.

Nežinau kokio magiškom galio man pavyko juos nusivesti į savo kabinetą ir priversti ten tyliai daryti namų darbus. Kol pati tvarkiau dokumentus. Ta tyla truko tik keles valandas. Galiausiai jiems atsibodo ir jie norėjo kažką veikti. 6 viešbučio aukšte buvo poilsio kambarys. Ten dažniausiai tėvai palikdavo savo vaikus arba jaunuoliai ateidavo pažaisti kompiuterinių žaidimų. Paskambinusi į viršų pranešiau , kad atsiusiu du vaikus pas juos ir kad jiems viskas nemokamai.

Likus pusvalandžiui iki 6PM išjungiau kompiuterį ir susikroviau daiktus. Pramankštinusi kaulus išėjau iš kabineto. Reikėjo parsivesti Reiną ir Arielę. Laikas važiuoti namo. Stovėjau lifte ir laukiau kol jis sustos mano aukšte. Su manimi toje metalinėje dėžėje buvo jauna porelė. Jutau , kaip mergina neatitrauke žvilgsnio nuo mano žiedelio.

Nekreipiau į juos dėmesio. Man skaudėjo galvą , tad kol leidomės į apačia išsitraukiau visus smeigtukus ir leidau plaukams laisvai kristi. Garbanos netvarkingai užkrito man ant akių. Nubraukiau jas atgal.

-Panele?,-kreipėsi į mane mergina.

Atsisukau į ją ir pažvelgiau lediniu žvilgsniu. Buvau pavargusi. Norėjau namo , pavalgyti ir miegoti daugiau nieko.

-Kas?,-paklausiau.

-Jūs viliojate mano vaikiną?,-rėžė ji.

Lifto durys atsidarė mano aukšte. Žengiau iš jo tardama.

-Lyg man nebūtų gana kvailo Jongim.

Vaikus radau kur ir tikėjausi. Jie ramei žaidė kampe niekieno netrukdomi. Po valandos galiausiai buvau namie. Visą kūną maudė nuovargis. Raumenis skaudėjo. Ranka vis dar jautėsi kaip medinė po vakarykščio nuotykio. Pavalgiau su vaikais vakarienę. Nusimaudžiau ir nieko nelaukusi išėjau miegot.