Hope Hotel

2.57 The End

Tvirtos vaikino rankos saugiai apglėbė mano lieminį. Jis prisitraukė mane arčiau panardindamas savo veidą mano plaukuose. Pasislėpiau jo kaklo linkyje. Ašaros riedėjo upeliais neleisdamos man atsikvėpti. Kai pirma kart per visą mūsų pažinties laiką , tiesiog laikė mane glėbyje ir leido man išsiverkti. Tai ramino. Šito man reikėjo. Reikėjo , kad kažkas ką pažystu leistu man išsiverkti šalia jo. Palaikytu mane ir saugotu.

Jongim rankos nuo liemens nuslydo prie mano koju. Jis atsargiai pakėlė mane nuotakos stiliumimi ir patraukė palatos išėjimo link. Tik tada , kai ėjome kolidoriumi supratau , kad vaikinas nešame kažkur gilyn į ligoninę. Man tai nerūpėjo nenorėjau nieko žinoti norėjau , kad jis būtų šalia. Buvo taip gera pagaliau vėl jį matyti , liesti , jausti...

Sveikąją ranka paliečiau Jongim skruostą. Veikinas pažvelgė į mane. Jo akys spindėjo tik dabar pamačiau , kad tai buvo ne nuovargis , o ašaros. Vaikino akyse matėsi susitelkusios ašaros. Širdį suspaudė skausmas. Man nespėjus nieko pasakyt jis spyrė į laiptinės duris ir žengė į ją. Vaikinas kilo laiptais link aukščiausio aukšto. Kai maniau , jog jis pagaliau mane paleis ir leis man eiti pačiai... Klydau...

Kai petimi stumtelėjo stogo duris ir jos nesipriešindamos atsivėrė. Per kūną nuriedėjo šaltas oro dvelksmas. Tvirčiau prisiglaudžiau prie vaikino. Kodėl mes čia , kodėl jis mane užnešė ant stogo? Nejau aš klydau ir Kai taip pat susijas su mano tėvų mirtimi... Jis pabaigs savo tėvo darbą ir atsikratys manęs. Pažvelgiau į vaikiną išplėstomis akimis. Jis net nežvilgtelėjo į mane. Nejaučiau baimės. Tikriausiai dėl to , nes turėjau mirti avarijoje.

Vaikinas stabtelėjo netoli stogo krašto. Jo akys nuskenavo naktinį New York'ą. Žiūrėjau į jį. Į žmogų kuris ruošėsi mane nužudyti. Jaučiau palengvėjima , kad tai bus vaikinas kurį myliu. Jau geriau mirsiu nuo žmogaus kurį išties myliu , nei nuo... Kai atsitraukė nuo stogo krašto ir pasisuko kairėn.

Prieš akis atsirado nuostabus vaizdas. Dvi kėdės apklotos pledais. Degantis šildytuvas ir ant stalelio padėti garuojantys puodeliai. Kai nieko netarė tiesiog nunešė mane prie vienos iš kėdžių ir pasodino ant jų. Užklojo mane pledu ir į ranką įdavė puodelį kuriame buvo karštas šokoladas. Pakėliau akis į vaikiną. Nežinojau ką sakyti. Žodžiai strigo gerklėje. Tai buvo kažkas keisto.

Jis neatsisėdo šalia manęs. Rudaplaukis apsisuko ir vėl nuėjo prie stogo. Atrodė lyg dvejotu lyg varžytusi. Norėjau atsistoti ir prieiti prie jo , bet žinojau , kad nepajėgsiu mano kojo mane varžė. Aš norėjau jo šalia savęs. Nors ir nežinojau ką jam pasakyti , bet man reikėjo jo šalia.

-Kai...

-Aš atsiprašau. Atsiprašau už tai , kad mano tėvas iš tavęs atėmė šeimą. Jis nužudė tavo tėvus ir tavo brolį. Per jį tu tiek kentėjai Alex. Aš visai suprantu , jei nenori manęs matyti. Tavo vietoj padaryčiau tapatį.... Po velnių!!,-suriko vaikinas trenkdamas į turėklą.

-Kai...

-Aš... aš atsiprašau. Tu išgelbėjai Reiną paaukodama savo brolį. Per mane tu vos nemiriai. Turėjau anksčiau išsiaiškinti , kad už viso to slypi mano tėvas. Aš nesugebėjau pagauti jo meilužės... Aš niekam tikęs. Negalėjau tavęs apginti. Alex...

-Kai...

-Tu atidavei Reinui žieda liepdama tave pamiršti , nes nebenorėjai manęs daugiau gyvenime matyti. Nenorėjai , kad mes keltumėm tau skausmingus prisiminimus , bet aš negalėjau tavęs palikti likimo valioj tokios būsenos. Atsiprašau , kad...

-Po velniu Jongim aš tave myliu!!

Surikau nebeištvėrusi jo monologo. Vaikinas akimirksniu atsisuko į mane. Jo akys buvo išsiplėtusios. Jis žvelgė į mane taip lyg katik būčiau jam pasakiusi , kad aš mirštu nuo vėžio. Kai tvirčiau įsikibo į turėklus. Jo krumpliai pabalo nuo jėgos...

-Ne,-tarė jis purtydamas galvą,-Ne,-tvirčiau pareiškė.

Žiūrėjau į jį nesuprasdama ką jis tuo nori pasakyti. Nejau jis mano ,kad nuo jo priklauso mano jausmai. Širdžiai neįsakysi. Padėjau puodelį ant stalėlio ir pabandžiau pakilti , bet man nepavyko kritau atgal į kėdę.

-Ne Alex. Ne... Tu negali manęs mylėti. Negali mylėti savo tėvų žudiko sūnaus,-griežtai pareiškė jis.

Net ir iš tiek toli galėjau matyti jo akis. Jos buvo tokios pat piktos , kaip ir pirmąjį kartą. Kaip ir pirma kart , kai mes susitikom. Tai akys kurias pamilau. Jis sakė tiesa. Jis yra mano tėvų žudiko sūnus , bet tai nieko nekečia...

-Ne tu nužudiai mano tėvus Kai. Ne dėl tavęs jie mirė,-tariau.

-Bet mirė per mano tėvą!!! Aš tau draudžiu mane mylėti!!,-suriko jis.

-Kas tu toks esi , kad draustum man kažką daryti? Jai taip nepatinka , kad tave myliu , tai ko po velnių nepalikai manęs toje mašinoje?! Mmmm manai aš norėjau gyventi?!,-surikau per ašaras,-Manai po to norėjau gyventi!!!? Jie atėmė iš manęs viską! Jis sudegino mano brolį! Kai... aš nenoriu gyventi... A...

-Todėl tu ir negali manęs mylėti Alex. Jie atėmė iš tavęs viską , mano tėvas nužudė tavo šeimą. Aš esu žudiko sūnus...

-Ne tu esi Kai Jongim detektyvas išgelbėjęs mane , tu esi vaikinas kurį aš...

-Alex...

-Kai kodėl mane išgelbėjai? Kodėl tada man neleidai mirti?! Po velnių reikėjo man leisti sudegti toje prakeiktoje mašinoją!!

Vaikinas nepakėlė akių. Jis visą laiką žvelgė į miestą stovėdamas atsukęs man nugarą. Atrodė lyg negalėtu žiūrėti į mane. Nejau jam taip sunku... Tada kodėl jis man neleido mirti , turėjau mirti toje mašinoje tada viskas būtų buve gerai. Nusibraukiau besiritančias ašaras. Negalėjau jų sustabdyti. Buvo skaudu. Širdis daužėsi , kaip pašėlusi , tai jau antras kartas , kai aš dovanoju savo širdį vaikinui , o jis ją išmeta , bet šį kart buvo skaudžiau , nei su Zayn. Šį kart iš ties skaudėjo...

-Turėjai man leisti mirti,-sumurmėjau žvelgdama į savo ranką.

-Ne. Neturėjau.

Pakėliau akis į Jongim. Vaikinas apsisuko ir pažvelgė į mane. Jo akys buvo tamsesnės nei visad. Jis atrodė besitvardantis. Nieko nesakiau. Nežinojau ką jam pasakyti. Jis nenori , kad jį mylėčiau , bet neleido man mirti aš jo nebesuprantu... Niekad jo nesupratau.

-Viskas būtų...

-Aš tave myliu Alexandra. Negalėjau leisti tau mirti. Jai būtum mirusi toje mašinoje su savimi būtum pasiėmusi ir mano širdį. Nebūčiau sau atleidęs jei būčiau leidęs tam įvykti.

-Ką tu sakai?,-nieko nebesupratau.

Vaikinas galiausiai priėjo prie manęs. Jis sustojo žingsniu toliau ir priklupo prieš mane. Jo šiltos rankos palietė mano drėgnus skruostus , nuvalydamas ašaras. Žvelgiau į vaikiną nebežinodama ką daryti. Jis buvo toks permainingas. Jo rankos nuslydo prie mano sveikosios rankos. Suėmęs ją jis nieko nesakė. Iš galinės kišenės kažką ištraukęs paglostė mano ranką. Pastebėjau , kaip auksinis žiedelis atsidūrė ant bevardžio piršto ant kurio ir buvo prieš prasidedant visiems įvykiams.

-Jai paleisiu tave būsiu didžiausias kvailys , bet jai tu nesu...

-Aš jau nusipirkau vestuvinę suknelę , nesiruošiu jos nepanaudoti Jongim ir man visai patinka tavo pavardė,-tvardydama ašaras tariau.

Graikų dievas pakilo ir pasilenkė. Jo pirštai įsivėlė į mano plaukus. Vos mūsų lūpos susilietė supratau , kad pagaliau radau savo laimę. Radau žmogų kuris man yra brangesnis už gyvenimą.

-Myliu tave,-sumurmėjo Kai tarp bučinio.

-Žinau.

The End.

Na ką merginos "Hope Hotel" pasibaigė. Tikiuosi pabaiga patiko ir tikiuosi smagei praleidot laiką skaitydamos mano istoriją. Susitiksim kitoje istorijoje "You stole my voice". Sekmės visoms ir viso gero toms su kuriom nebesusimatysiu kitoje istorijoje.Hope