Hope Hotel

2.33

-Taip anksti?,-susiraukiau.

-Taip. Jis buvo atėjęs palinkėti man geros dienos mokykloj. Sake nusikaltėliai nemiega , tad jis turi keliauti į darbą.

-Aišku. Na tada eime papusryčiausime ir galėsime važiuoti.

-Suriši man plaukus?

-Žinoma mažyle.

Nusileidau kartu su vaikais į apačia. Svetainėje jau buvo padenktas stalas. Kol rišau Arielės plaukus reinas įpylė mums arbatos ir į lėkštes pridėjo maisto.

Po pusvalandžio jau važiavome vaikų mokyklos link. Berniukas atrodė išbalęs. Jis per daug jaudinosi. Tai pirmoji jo diena mokykloje suprantama , kad jam buvo baisu , bet viskas bus gerai aš tikiu , kad jis ištvers. O jai kas su juo bus Arielė ta mergaitė tikrai sugebės apginti Reiną ji tik atrodo miela ir nestipri , nors iš ties yra kitaip.

Pasistačiau mašiną automobilių aikštelėje. Užgesinusi variklį išlipau iš automobilio ir išskleidžiau skėtį. Lauke jau lyjo , kaip iš kibiro. Ko tikėtis iš rudens vidurio. Atidariau vaikams dureles. Jie palindo po savais skėčiais ir stojo man iš šonų. Užrakinau mašiną.

Buvo keista. Atvežiau du vaikus į mokyklą ir dabar su vienu iš jų eisiu į direktoriaus kabinetą kur pristatysiu jį kaip naują mokinį. Jaučiausi , kaip besididžiuojanti mama. Kūnų lakstė skrudėlytės. Ahh Alex atsigauk , tai ne tavo vaikas , tai tik... Kaip aš pristatysiu Reiną?...

-Atėjome.

Informavo mus Arielė. Stovėjome prieš direktoriaus kabinetą. Mergaitė šypsojosi laukdama kol atsisveikinsiu su ja. Giliai įkvėpiau. Pasilenkusi pakštelėjau jai į kaktą ir palinkėjau geros dienos. Mergaitė nuskuodė kolidoriumi prieš pradinkdama man iš akių ji spėjo riktelėti , kad atvažiuočiau jų pasiimti 3PM.

Pažvelgiau į berniuką kuris kramtė lūpą ir atrodė , kad jaudinosi labiau nei aš. Iškvėpiau orą ir pabeldžiau į duris. Už jų išgirdau gilų leidimą įeiti. Žengiau pirmoji , vaikis ėjo už manęs. Į akis iš kart krito prie stalo sėdintis vyras. Keista jis buvo liesas , pražilęs vyras. Jo rudos akys keistai spindėjo , o ilgi pirštai nesustodami barbeno į stalą.

Pamatęs mane ir Reiną jis net nepakilo. Tiesiog mostelėjo į prieš jį pastatytas kėdes taip liepdamas mums prisėsti. Berniukas sekė kiekvieną mano veiksmą. Atsisėdau ant kėdės ir tariau:

-Atvedžiau naują mokinį. Reiną Jongim.

-Jūs būsite jo...?

-Mama,-pasakė berniukas nepagalvojęs.

-Aš jo brolio žmona , bet Reinas mane vadina mama,-melavau , nes pati nežinojau ką pasakyti.

-Aaa jūsų vyras sake , kad jūs atvesite berniuką,-direktorius nužvelgė mane.,-Nesate per jauna prisiimti atsakomybę už tokį didelį vaika?,-susiraukė direktorius.

-Ne , nesu. Ar mano amžius turi kažką bendro su Reino mokslais?,-mandagiai paklausiau.

-Ne. Tuoj paskambinsiu mokytojai , kad nuvestų berniuką į klasę , o jūs užpildykite šiuos dokumentus.

Direktorius padavė man lapus. Tai buvo įprasti dokumentai. Pildžiau juos negalvodama. Ten reikėjo parašyti savo numerį , adresą ir panašiai. Informacija kur kreiptis jai berniukui būtų blogai ar jai kiltų problemų mokykloje. Parašiau savo numerį , darbo adresą ir namų (Kai) adresą.

Vos man padėjus parašą pro duris įėjo mokytoja. Pažvelgiau į ją. Ji atrodė , kaip mokytoja. Ilgas sijonas , laisva maikutė , švarkas ir akiniai. Plaukus buvo susirišusi į kasą. Mokytoja nužvelgė mane piktu žvilgsniu. Nekreipiau į tai dėmesio. Padaviau direktoriui dokumentus ir pakilau. Reinas pakilo taip pat.