Hope Hotel

2.22

Paėmiau to šmikiaus paliktą puodelį. Kas per įprotis palikti daiktus kur pakliuvą. Žvalgydamasi aplink ėjau virtuvės link. Esu joje buvusi tik kartą , kai namie nebuvo , Kai , o aš norėjau valgyti. Na per tą laiką niekas nepasikeitė tai vis dar ta pati didelė patalpa kurioje visad yra viena moteris. Jų vyrėja. Moteris pamačiusi mane nustebo.

-Labas rytas,-mandagiai tariau.

-Labas rytas panele,-nusišypsoji ji man.

Padaviau jai Kai palikta puodelį. Moteris jį paėme. Jau norėjau eiti iš virtuvės , nes jaučiausi nejaukiai. Man labiau patinka virtuvė kurioje galiu gaminti pati kur nėra tarnų. Manau šis vaikinas per daug išlepęs.

-Panelė ar galėtumėte paimti šitai. Lauke bus labai karšta ir jums visiems prireiks energijos.

Atsisukau atgal į moterį. Ji laikė tris baltus buteliukus ant kurių buvo užrašyti vardai. O viduje buvo kažkoks rausvas skystis. Atsargiai ir nepatikliai ištiesiau rankas.

-Tai braškinių ledų kokteiliai berniukiu mėgstamiausi,-pasididžiuodama tarė moteris.

-Berniuku?

Paėmiau buteliukus ir iš kart pajutau gaivinantį šaltuką.

-Taip. Brolių Jongim jie nuo vaikystės geria šiuos kokteilius.

-Perduosiu juos jiems,-nusišypsojau.

-Alexandra!!!,-suriko Kai.

Linktelėjau ekonomei (ji rūpinosi ne tik maistu , bet ir namais tokios moterys yra vadinamos ekonomemis toks jų darbas). Nužingsniavau prie durų prie kūrių manęs jau laukė vaikinai. Galiu pripažinti , kad Jongim broliai kartu atrodė pernelyg gerai , kad būtų galima į juos nežiūrėti. Kai pamatęs mane nusivaipė , bet nieko nebesakė apie mano suknelę tiesiog apsisuko ir išėjo pro duris.

Priėjau prie Reino ir padaviau jam buteliuką su jo vardu. Vaikis buvo toks laimingas. Patvarkiau jo kepurę ir išsitraukiau akinius nuo saulės. Kaip keista bebūtų , bet lauke švietė saulė ir diena buvo tobulai šilta. Oras kaip užsakytas nors ir ruduo. Tai man kai ką priminė.

-Reinai ar kaip tavo mokykla?

-Aš mokausi namie,-atsakė berniukas.

Tai nėra normalu. Vaikiui reikėjo susirasti draugų. Jam reikėjo lankyti mokyklą , o ne mokytis namie. Tirkiausiai jo tėvas nenorėjo , kad kas nors pamatytu , jog berniukas yra skriaudžiamas. Susiraukusi priėjau prie juodo džipo. Atidariau dureles Reinui. Kai jis įlipo atsisėdau ir aš. Pažvelgiau į Kai kuris sėdėjo šalia manęs. Piktas kaip visad.

Nieko jam netarusi ištiesiau buteliuką su jo vardu. Vaikinas kreivai į mane pažiūrėjo.

-Dar neužnuodijau gali būti ramus,-tariau.

Jis įtariai pažiūrėjo į mane , bet paėmė buteliuką ir padėjo jį į kavos laikiklį. Užsisegiau saugos diržą ir pažvelgiau į berniuką kuris nenustojo šypsotis. Įsitaisiau patogiau ir pravėriau langą.

Važiavome 10 minučių ir visą laiką mašinoje vyravo tylą. Joje net neskambėjo muziką. Tai vertė mane nervintis ir jausti įtampą. Mačiau , kad ir Reinas jautėsi taip pat. Berniukas iš pradžių dar bandė kalbinti brolį , bet kai tas tylėjo jis pasidavė.

Po dar 20 minučių man pradėjo darytis neramu. Mes išsukome iš pagrindinio kelio. Kurs mes važiuojam. Pažvelgiau į Kai kuris ramei vairavo mašiną. Dabar buvo 7.30 ryto ir mes važiavome kažkokiais šalikeliais. Ar jis ruošesi mane nudėti?

-Kai? Kur mes važiuojam?,-kiek išsigandusi paklausiau.

-Į Disney lenda. Sakei , kad turiu jus ten nusivešti,-susiraukęs atkirto.