Hope Hotel

55

Dvi dienos ir mano gyvenimas grįžo į savo senąją vagą. Jau kita dieną po mano pareiškimo visi namo benamiai paliko mano namus. Nei vienas iš jų neatsisveikino , tik Niall atsiprašė ,jog visą tą laiką jie kamavo mane savo buvimu. Viskas grįžo į senąją vagą.

Sėdėjau savo kabinete ir bandžiau sukaupti mintis dirbant ties užsakymais. Po dviejų dienų viešbutyje vyks vestuvės. Dar kart pažvelgiau į sutarti. Jaunikis ir jaunoji ar geriau sakyti jaunikis ir jaunikis? Taip taip tuokiasi du vaikinai , kad ir kaip keista bebūtų , bet mano viešbutis nediskriminuoja žmonių dėl jų pasirinkimo , be to buvau sutikusi juos , jie tobula pora. Pastūmėjau klavetūrą į priekį ir nusiėmiau akinius. Šiek tiek sukosi galva. Neturiu laiko sirgti reikia dar daug darbų padaryti per tą laiką kol žaidžiau auklę mano viešbutyje vyko chaosas. Beldimas į duris nutraukę mano kvailas mintis.

-Užeikit!,-šuktelėjau.

Pro duris įžengė maždaug trečią dešimtį einantis vyras/vaikinas. Rudas kostiumas tobulai prigludęs prie kūno. Juodi lakuoti batai , kašmyriniai marškiniai kiek prasakstyti. Švarko sagos buvo atsektos todėl buvo galima įžvelgti treniruotą kūną. Smakre šmėžavo duobutė. Siauros lūpos ir galiausiai šaltos mėlynos akys kurios skrodė mane kiaurai tarsi aš būčiau niekas. Vaikinas pasitaisė tobulus kaštoninius plaukus ir prižingsniavo prie mano stalo.

-Jūsų viešbutis yra niekam tikęs,-šaltai , be jokių jausmų mestelėjo man.

-Ačiū , o dabar gero kelio,-atsakiau toliau žvelgdama į kompiuterį.

-Man buvo pasakyta , kad bus įgyvendintas bet kuris mano prašymas!

-Sėskit ir pasakokit kas nutiko ir tai , kad šauksit nieko jums nepadės,-ramei atsakiau.

Vaikinas nemandagiai prunkštelėjo ir dasitempęs krėslą iš kambario galo prie mano stalo atsisėdo. Papurčiau galvą ir sukandau dantis.

-Viskas įvyko prieš pusvalandi,-kaip tikras pasakotojas pradėjo,-Išsitepiau savo marškinius , tad nusprendžiau juos išplaut ir padžiaut. Taip ir padariau , bet tik atsidariau langą pro jį išskrido mano marškiniai ir užkibo antstogelio kuris atrodė labai pavojingas. Paskambinau į registratūrą ir pasikviečiau kambarinę. Kai jai liepiaupaimti mano marškinius ji atsisakė , kai norėjau ją iškelti pro langą ji trenkė man ir pabėgo iš kambario! Jūs suprantate , kad ta nusmurgę....

-Užsičiaupk,-nutraukiau jį,-Pasiimk savo daigtus , sumokėk už kambari ir nešdinkis iš mano viešbučio Džordanai nepameni , kad tau uždrausta artintis prie manęs,-besieliu balsu liepiau.

-Nagi Lilly jug žinai kaip tave myliu,-vaikinas nusijuokė savo isterišku juoku.

-Manei jei nusidažysi plaukus , pasidarysi kelias operacijas neatpažinsiu tavęs?

-Tu mane prisimeni?

Nudžiugo jis kaip mažas vaikas gavęs saldainį. Džordanas Montreris - vaikinas kuris persekiojo mane metus. Jis buvo tarsi mano šešėlis. Visad siuntinėdavo rožes ir kraupius raštelius. Paveiksluodavo mane. Bet policijai pavyko jį pričiupti , jie nesurinko įrodymų , kad jis padarė kažką blogo , nors spėju , kad jo tėvas sumokėjo apvalia sumelę , kad nenuteistu jo vaikelio , bet man pavyko išreikalauti , jog jam būtų uždrausta artintis prie manęs ir viskas klostėsi gerai iki šiol.

-Aš pamenu visus savo persekiotojus , turi minutę laiko dingti iš mano kabineto iki kol čia nepasirodė policija,-šyptelėjau.

-Ohh Lilly aš taip tavęs pasiilgau.

Vaikinas tiesė į mane savo ranką norėdamas paliesti mane. Greit išsitraukiau pistoletą ir nutaikiau į jį.

-Tik paliesk mane , bent piršteliu ir aš tave nudėsiu,-be jokių jausmų tariau.

-Nagi Liily kada tu tapai tokia ledo karalienė?,-nusijuokė jis , bet vis dėl to atitraukė savo ranką.

-Pasišalink iš mano kabineto.

Vaikinas trumpai pasvarstė , bet vis dėl to apsisuko ir išsineždino iš mano erdvės. Numečiau ginklą į stalčių. Po velnių kaip mane jau užkniso visos šitos nesąmonės!!! Atsikračiau tų idiotų tai dabar sugrįžo persekiotojas! Kodėl po velniais aš negaliu gyventi ramiai? Į kabineto duris buvo vėl pasibelsta. Išleido sunkų atodūsį ir pakilau iš savo vietos. Nuėjau prie durų ir atvėriau jas. Prieš mane stovėjo trys sutrikę jaunuoliai su skirtingomis puokštėmis gėlių.

-J..Jums,-išlemeno vienas.

-Palaukit.

Paėmiau vieną kortelę atverčiau ją "Atsiprašau , kad tave sužeidžiau. Aš tikrai nenorėjau Alexandra. Tu man patinki , tikrai. Apgailestauju , kad viskas taip baigėsi. H."

Pasiėmiau rašiklį iš pasiuntinuko kišenės ir užrašiau ant kortelės "Jai dar kart drįsi atsiusti man gėlių aš tave sumedžiosiu ir nudėsiu tu kirmine. Susikišk savo apgailestavimą sau į šikną. ALHN"

-Pristatyk jas į Niujorko 19- 35.

Vaikinukas linktelėjo. Paėmiau kitą kortelę "Aš Myliu tave. M." Kilstelėjau antakį. Pradėjau raityti savo gražiu raštu "Kai tik sutiksiu tave prisiekiu , kad tu mirsi. Aš išplėšiu tavo širdį ir sušersiu ją Harry. ALHN"

-Franklino 35-65.

Berniukas pasišalino nieko netaręs. Pažvelgiau į paskutinę gėlių puokštę. Pasiėmiau kortelę "Mirk mirk širdele tu atsiimsi už viska. X" Gužtelėjau pečiais. Pasiėmiau nuo spintelės piniginę ir įdaviau vaikinui arbatpinigiu.

-Išmesk tas gėles,-šyptelėjau.

Uždariau kabineto duris ir grįžau prie darbo.

Po trijų valandų sėdėjimo prie kompiuterio atsitraukiau nuo jo. Nusprendžiau , kad reiktu nusileisti į apačia ir peržvelgti , kaip dirba darbuotojai. Užsidėjusi bordo švarkelį nusileidau į registratūrą. Vos tik iškėliau koja iš lifto pastebėjau sąmyši vestibiulyje. Greitu žingsniu nužygiavau ten. Visas vestibiulis buvo prigrūstas pasiuntinukusu gėlėmis. Priėjau prie vieno iš jų ir ištraukiau kortelę. Malik. Priėjau prie kito. Harry. Piktai suurgzgiau.

-Tylos!!!,-surikau,-Visi kurie turi gėlės su H raide pristatykite jas į Niujorko 19-35 , o kas turit gėles su M raide įFranklino 35-65. Aš Alexandra Lilly Hope Horan.

-O jai gėlės neturi nei M nei H raidės?!,-suriko kažkas.

-Tie lieka.

Visi pasišalino iš mano viešbučio ir liko tik keturi pasiuntinukai. Priėjau prie jų. Peržvelgiau korteles ir nurodžiau jiems aukštus kur rasti kambarius į kuriuos jie turėtu pristatyti gėles. Priėjau prie apsauginio kuris stovėjo prie durų.

-Stju jai ateis dar bent vienas pasiuntinukas su gėlėir jai jos bus skirtos man liepk jam gražinti jas užsakovui.

-Supratau panele.

-Ačiū.