Hope Hotel

56

Apsisukau ant savo lakuoto juodo kulniuko ir nupėdinau restorano link. Man priėjus duris per visą vestibiulį nuaidėjo neapsakomas stiklo dužimo garsas. Akimirksniu atsisukau į durų pusę. Didysis langas buvo virtęs šipuliais. Aplink vyravo kapų tyla. Tarp žėrinčiu šukių gulėjo keturios plytos su pritvirtintais lapeliais. Pažvelgiau į gatvę kur jau buvo kilęs šurmulys ir žmonės , kaip galėdami greičiau stengėsi pranykti iš nusikaltimo vietos. Ramiu žvilgsniu pažvelgiau į sekretorę.

-Kviesk policiją,-šaltai tariau.

-Taip panele.

Iškėlusi galvą , žengdama per šukes pasiekiau pirmąją plytą. Atsargiai pirštų galiukais suėmiau popieriaus skiautę ir ištraukiau ją. Dailiu moterišku raštu buvo sudėliotas grasinamas laiškas. "Palik one direction ramybėje arba tu mirsi." Vaikai ir jų žaidimai.

-Paskambink į istiklinimo agentūrą ir tegul per valandą laiko sutvarko tą stiklą sumokėsim kiek reikės.

-Hope , o ką sakyti svečiams ir policijai?

-Svečiams , kad tai paauglių darbas , o policijai , kad tai one direction fanės.

Registratorė linktelėjo. Nuėjau į liftą ir pakilau į savo kabinetą. vos tik užvėriau duris už savęs sviedžiau suglamžyta lapelį į kabineto kampą. Išleidusi piktą atodūsį stvėriau pirmą pasitaikiusį aplankalą ir sviedžiau į sieną. Iš jo pažiro šūsnis nuotraukų. Viena iš jų nusileido prie mano kulniukų. Susiraukusi pasilenkiau paimti fotografijos.

Juodai baltoje nuotraukoje puikavosi pirštas. Kruvinas nukirstas pirštas. Kūnų nubėgo šiurpuliukai. Priėjau prie pasklidusių nuotraukų. Visose buvo vaizduojamos kūno dalys. Nukirsta koja , nupjauta plaštaka. Jutau , kaip pykinimas paėma viršų. Nulėkiau į tualetą ir parkritau prie klozeto. Ištuštinusi skrandį nusiploviau veidą. Tada lėtais žingsniais grįžau prie nuotraukų.

Paėmiau vieną iš kruvos. Ranka laikanti fotografiją suvirpėjo. Kūnų nuvilnyjo pasiutusi rauda. Nuotrauka iš rankos iškrito dar galutinai nespėjus suprastai kieno galva gi kabo su išplėštomis akimis ir užsiūta burna. Kraujas ant kaklo jau seniausiai uždžiuvęs.

Ištikta begalinio šoko nuropaujau iki stalo ir nuo jo virpančia ranka paėmiau telefoną. Pirštai automatiškai surinko numerį. Po akimirkos kitame laido gale pasigirdo brolio balsas.

-Niall Horan klauso,-dalykiškai tarė,-Man šiuo metu laida , tad gal galėtumėte perskambinti po 30 minučių?

-N...Nialll.... Ji... nebegyva,-balsas užlūžo skaudus kukčiojimas paliko krūtinė iš kurios atrodo nieko nebeliko.

-Alexi? Kas nutiko? Kur tu esi?,-sunerimo blonde.

-Ji... nebegyva....,-raudojau skaudžiausia žmogui žinoma rauda.

-Sesut kas nebegyva? Tu kažką nužudiai?,-labai rimtai paklausė brolis.

-Mama...

Nebegalėdama numečiau telefoną ir susiriečiau į kamuoliuką. Jie supjaustė mano mamą , kaip gyvulį ir atsiuntėjos nuotraukas man. Krūtinėje siautė neapsakomas skausmas. Gerklę tvindė viena rauda po kitos. Kaip įmanoma taip žaloti žmogų? Ar ji jautė skausmą? Ar mamai teko kentėti?

Pasiremdama į stalą atsistojau. Nusispyriau batelius , išsileidau plaukus. Pasiėmiau ginklą ir raktelius. Vis dar ištikta šoko patraukiau tarnybinio lifto link. Prieš pat užsiveriant durims mačiau , kaip iš svečių lifto išlindoblondiniška galva. atsirėmiau į sieną ir kiek galėdama tyliau raudojau. Jie nužudė mano mamą!! Po velnių jie supjaustė ją kaip gyvulį ir nuotraukas atsiuntė man.

Liftas sustojo požeminiame garaže. Remdamasi į viską ką galėjau patraukiau savo džipo link. juoda mašinašvietė iš toli , kaip ir išdaužtas priekinis stiklas ir supjaustytos padangos. Prie mašinos buvo padėta dėžė. Virpančiomis basomis kojomis patraukiau jos link. Virpančiais pirštais atidariau ją. Prieš akis buvo... Tuščia. Kartoninėje dėžėje nieko nebuvo. Lengviau atsipūtusi priėjau prie mašinos. vos pažvelgiau vidun kūnas ir protas nustojo veikti vienu metu. Jutau , kaip ginklas iškrenta iš sustingusiu mano rankų , o jos puola į plaukus. Garsus isterijos riksmas paliko mano gerklę. Prieš akis mačiau keturi lavonėlius. Trys kačiukai ir šuniukas. Visur pilna kraujo. Nugara atsirėmiau į gretimais esančia mašiną ir nuslydau ja.

Lifto durys atsivėrė ir link manęs žaibiškai artėjo kelios poros kojų. Šiltos rankos suėmė mane į glėbį. Kukčiojimas niekaip nenustojo , o akys nenorėjo atsimerkti. Kūnas nebenorėjo jausti šios širdgėlos. Smarkiaialsuoda paskutini kartelį pramerkiau akis pažvelgtiį vaikiną kuris laikę mane apglėbęs. Tai mano broliukas.

-Jos nebėra.

Gergždžiančiu balsu ištariau. Brolis dar smarkiau mane prisitraukė prie savęs. Neturėjau jėgų niekam. Man skaudėjo krūtinę , gerklę ir visą likusį kūną. siela norėjo ištrūkti iš kūno ir pasislėpti toliausiame pasaulio kampelyje. Netekties skausmas buvo toks smarkus , kad norėjosi mirti.

Dvie dienas praleidau pas broli namuose. Jaučiausi lyg nesava. Rankos vis drebėjo prieš akis iškildavo nuotraukų vaizdas ir tie kūneliai mašinoje. Jaučiausi serganti. Kūnas virptelėdavo nuo betkokio prisilietimo. Atrodė jai kas nors smarkiau mane palies subyrėsiu. Naktimis neužmerkdavau akių. Niall ir kiti stengėsi mane palaikyti morališkai , bet vos man paprašius , kad paliktu mane vieną jie paklusdavo.

Gulėjau tamsiame kambaryje kūrį supo bauginantys nakties šešėliai. Brolis ir Meli miegojo už sienos. Kitoje kambario sienos pusėj buvo Zayn kambarys. Mačiau jį tik karta ir tai nesu tikra ar ten buvo jis. Pirmąją naktį atsikėliau atsigerti vandens. Kai išėjau iš kambario pamačiau vaikino nugarą kuri po akimirkos dingo kambaryje.

Net nepagalvojusi apie savo veiksmus nusimečiau apklotą nuo kūno ir iškėliau kojas iš lovos. Kūnas buvo sustingęs ir beveik neklausė. Pasiremdama į pakelėje esančius daiktus kuo tyliau išėjau iš kambario. Remdamasi į sieną nuslinkau prie baltų kambario durų. Sustojau ties jomis. Persibraukiau per plaukus kurie buvo nešukuoti. Rankos virpėjo , kaip ir visas kūnas. Akys perštėjo nuo ašarų. Tyliai pabeldžiau į medines baltas duris. Kažkoks neaiškus murmtelėjimas pasigirdo anapus durų. Supratau tai kaip leidima užeiti.

Virpančiomis rankomis atidariau medienos stačiakampį. Kambarys skendėjo tamsoje tik neryški mėnulio šviesaapšvietė vaikiną kuris jau kėlėsi iš lovos. Juodaplaukis dėvėjo tik pižamines kelnes. Jo nuogas liemuo buvo tvirtas. Pečiai tiesus , o krūtinė nepriekaištinga. Gaila , kad dabar man nelabai rūpėjo jo išvaizda man reikėjo , kad kas nors mane apkabintu , kad parodytu jog aš vis dar gyva.

Vaikinas pastebėjęs mane stovinčia tarpduryje greit pakilo iš lovos ir prilėkė prie manęs. Nelaukusi kol jis ką nors pasakys apglėbiau jį per liemenį ir prisispaudžiau prie jo. Ašaros nesivaldė ir nesivaržė liejosi , kaip galėdamos smarkiau. Vaikinas Tyliai uždarė duris ir paėmęs mane ant rankų nusinešė į lovą. Paguldė šalia savęs ir apklojo.

-Jos nebėra...,-verkšlenau.

-Žinau...Nurimk Alexandra...

Vyriškas sodrus balsas iš tolo neprimenantis Zayn balso. Pakėliau savo nusiverkusias akis ir pažvelgiau į būtybę prieš save. Prieš mane gulėjo Harry. Kodėl čia negali būti vaikinas kurio aš taip troškau? Dabar tos mane apglėbusios rankos nebeatrodė tokios šiltos , tokios žinomos. Jos pasidarė svetimos. Skausmas kurį norėjau išlieti žmogui kuris man rūpėjo , pasislėpė manyje ir pasiliko augti. Lėtai atsitraukiau nuo garbaniaus.

-Kur Zayn?,-tyliai paklausiau.

-Už dviejų kvartalu,-atsakė Harry.

-Nuvežk mane pas jį,-sumurmėjau.

-Bet...Aš...Aš myl...

-Ne,-pertraukiau,-Prašau nesakyk man to. Tiesiog nuvežk mane pas Zayn....

Nepamirškit , kad ir Harry jai siuntė gėles , kaip matot ir jis pamilo jūsų nepalaužiamąją Alexandra.