Hope Hotel

2.20

Žvelgdama į skambanti telefoną atrakinau vonios duris. Atsiliepti ar neatsiliepti? Virpančiais pirštais perbraukiau per telefoną ekraną ir pridėjau jį prie ausies. Negaliu jam leisti mane įveikti.

-Alexandra klauso,-tariau.

-Tavo vaikinas atsiims už tai ką padarė mano meškučiui!,-suriko į telefoną Porshe.

-Mano vaikinas?

Kažkas blokavo mano išėjimą iš vonios. Pakėliau akis į viršų. Prieš mane stovėjo Suho. Kilstelėjau antakį. Vaikinas man nusišypsojo ir nieko netaręs paėmė telefoną man iš rankų.

-Čia Detektyvas Suho Jonmyeon jai dar kart paskambinsite šiuo numeriu ar kitaip bandysite susisiekti su šiuo asmeniu būsite apkaltinta persekiojimu. Jūsų tėvelis jums nepadės New York'e čia policijos taip lengvai nepapirksite de Loris.

Suho padėjo ragelį ir šypsodamas lyg nieko katik nebūtų nutikę padavė man telefoną. Ar šis vaikinas katik pagrasino de Loris ir lyg niekur nieko man grąžino teleofną. Mes pažystami tik pora valandų , bet jis man patinka labiau nei žmogus su kuriuo esu priversta būti kekviena dieną šiame name.

-O kaip matau nusiėmiai gipsą,-pastebėjo jis.

-Taip , bet...

-Aš tik atėjau atsisveikinti. Man jau laikas namo. Buvau užsukęs pasisveikinti su Reinu jau seniai nemačiau to mažiaus. Jai ieškotum Kai tai jį palikau jo darbo kambaryje kalbanti su telefonu. Tas vaikinas net neatsisveikino su manimi,-apsimetė įskaudintas.

-Jis su manimi net nepasisveikina,-leptelėjau.

-Maniau , kad išauklėjau jį geriau,-susigriebė už širdies Suho.

Šyptelėjau iš vaikino vaidybos.

-Gerai man laikas bėgti.

Suho paplekšnojo man per petį ir nužygiavo kolidoriumi. Žvelgiau į tolstanti vaikiną ir svarsčiau kada šis angelas nukrito iš dangaus. Jis buvo mielas , malonus ir rūpestingas. Tai viskas ko man dabar reikėjo. Žmogaus tokio kaip jis kuris galėtu man padėti viską ištverti , bet kaip bebūtu tokio žmogaus čia neturėjau ir negalėjau prašyti to vaikino pasilikti.

Įėjau į savo kambarį. Keista jis buvo toks tvarkingas ir tuščias. Ant stalo gulėjo padėti popieriai kuriuos turėjau peržiūrėti. Šalia jų gulėjo kompiuteris ir akiniai.

Nebenorėjau miego. Žinojau , kad net jai ir bandysiu eiti miegoti man nepavyks užmigti tiesigo nenustodama galvosiu apie tai kas įvyko. Nėra prasmės savęs kankinti. Rytoj šeštadienis tad turiu dvi dienas peržiūrėti dokumentus ir pasiruošti pirmadieniui. Reikia suplanuoti visų New York'e esančiu viešbučių direktorių susitikimą. Trys viešbučiai. Reikės juos visus aplankyti. Reikia įsitikinti , kad visi darbuotojai patenkinti.

Prisėdau prie kompiuterio ir pradėjau vartyti dokumentus. Pajungiau kompiuteri. Plaukai sudarė šydą tarp manęs ir mano kambario stengiausi į tai nereaguoti. Tikrinau viešbučio pajamas ir išlaidas. Reikėjo įsitikinti , kad viskas gerai su sąskaitų knygomis. Nors šį darbą ir turėtu dirbti mano buhalterė , bet norėjau ir pati būti tikra , kad viskas tvarkinga.

Nežinau kiek laiko laiko tikrinau sąskaitas. Bet buvau tokia pavargus , jog net nepajutau , kaip užmigau prie kompiuterio. Pramerkiau akis tik tada , kai pajutau , jog kažkas mane judina. Pramerkiau akis ir apsižvalgiau aplink. Prie manęs stovėjo Reinas. Jis atrodė laimingas? Vaikis dėvėjo naujus rūbus. Sakyčiau labai stilingus naujus rūbus. Jis buvo mažas brolio kopija. Juodi džinsai , švari balta maikutė su kapitono amerikos atvaizdu ir šiltas megstukas.

Berniukas žvelgė į mane lyg kažko laukdamas. Atsisėdau tiesiai. Pasitryniau veidą. Patvarkiau plaukus ir dar kart pažvelgiau į vaikį. Ar aš buvau jam kažką žadėjusi? Apsižvalgiau aplink. Viskas kaip ir palikau. Tik ,kad ant kojų buvo pledukas , o akiniai dailiai padėti prie tvarkingai sudėtų dokumentų. Ant stalo taip pat buvo padėti pusryčiai , o ant šalia esančio krėslo nauji drabužiai. Man tikrai reikia nusipirkti savo rūbų.