Hope Hotel

2.56

Kaip ir maniau Kai tėvas mirė vietoj. Sabina pabėgo , bet jie nemano , jog ji išgyveno. Reinas susistabdė mašiną kurios vairuotojas pranešė apie mano pagrobimą ir vietą kurioje aš buvau laikoma. Deje per vėlai , kai policija atvyko į pastatą jie gavo pranešimą apie džipą susidūrusį su sunkvežimiu. Tas siluetas kurį mačiau prieš pat prarandanti sąmonę. Jis priklausė Kai.

Graikų dievas vos išgirdęs pranešimą per radiją šoko į automobilį ir atvyko į įvykio vietą kurioje rado mane. Leisgyvę. Jis vos spėjo mane ištraukti iš automobilio kuris sprogo. Likau su sulaužyta ranka ir perrėžta koja. Taip pat peršautu šonu ir kitais menkais įdrėskimais. Kaip ir maniau dvi savaites gulėjau komoj kritinės būklės.

Kol buvau komoje jie palaidoje Niall šalia mano tėvų. Chen prižiūrėjo mano viešbučius , o Kai neišlindo iš savo darbo. Pagal Suho Jongim niekad nebuvo grįžęs namo. Kai Suho paskutini kart su juo kalbėjo rudaplaukis kaltino save dėl mano pagrobimo. Jis manė , kad jis manęs neapsaugojo , tad negalėdamas sau atleisti nusprendė užsikasti darbais.

Vaikinas atsisveikino su manimi ir išskubėjo atgal į komisariatą. Suho pažadėjo , jog neliksiu viena. Prižadėjo jog atsiūs pas mane kurį nors iš vaikinų. Jis negalėjo pasilikti ilgiau , nes atėjo jo darbo metas. Paskutiniai žodžiai buvo liepimas man nebijoti , nes prie mano palatos visad yra apsauga niekas be Kai leidimo negali įeiti į mano palatą.

Viską apibendrinus kol manęs nebuvo Jongim visiškai prarado kontrolė. Jis ne tik , kad kontroliavo mano verslą , bet ir žmones kurie galėjo įeiti pas mane į palatą. Tas vaikinas pats sėdi užsidarė tarp keturių sienų ir drįsta aiškinti kitiems. Tegul palaukia kol aš išeisiu iš šio kaleimo baltomis sienomis.

Jis kaltino save dėl mano pagrobimo. Aš kaltinau save dėl savo šeimos mirties. Mes tikome vienas kitam. Abu kaltinome save dėl dalyku dėl kurių iš ties nebuvome kalti.To mes niekaip negalėjome pakeisti. Turėjau būti dėkinga Kai už išgelbėta gyvybę. Jis mane ištraukė iš tos mašinos. Jis man neleido mirti. Tas vaikinas yra vienintelis vaikinas kuris dabar buvo mano širdyje... Prieš pat susitrenkiant su sunkvežimiu supratau vieną dalyką , kad gailėsiuos jai mirsiu. Ne dėl to , kad norėjau gyventi , o dėl to , kad taip ir nepasakiau Kai jog myliu jį. Nepasakiau jam kad jis viskas ko man dabar reikia...

Tą vakarą daugiau niekas neatėjo pas mane. Tai mane ramino. Nenorėjau nieko sutikti. Man užteko Suho , užteko , kad jis mane nuramino. Nenorėjau daugiau kalbėtis. Manau vienai dienai to man buvo gana.

Užsiklojau patalais. Užsidengiau veidą kaldros šonu. Giliai įkvėpusi pasiruošiau miegui. Skaičiavau iki šimto. Krūtinėje širdis plakė greičiau ir greičiau. Atrodė , jog tamsa mane gasdino. Stengiausi nusiraminti. Nežinau iki kelių šimtų suskaičiavau , kai pagaliau pavyko užmigti.

Tai nebuvo miegas kurio tikėjausi. Prieš akis bėgo vaizdai. Iš pradžių jie atrodė laimingi. Iki kol viskas nepradėjo blogėti. Mačiau viską , kaip košmare. Tėvų kūnus. Deganti brolį. Ir viskas vis kartojosi. Nesustojo. Galiausiai pradėjau užuosti svylančios odos kvapą. Negalėjau to kentėti norėjau pabusti. Stengiausi pabusti , bet niekaip nėjo. Jaučiausi įstrigusi. Įstrigusi košmare kuriame vis kartojosi tie patys vaizdai. Ar taip atrodo pragaras? Gal aš tiesiog patekau į pragarą už tai , kad vienintelė išgyvenau už tai kad neišgelbėjau brolio.

Tvirtos rankos laikančios mane už pečių padėjo man išsivaduoti. Giliai kvėpuoda puoliau vaikinui į glėbį. Jis ne iš kart susigaudė ką daryti , bet po kelių akimirkų pajutau jo rankas ant savo nugaros. Mano kvėpavimas buvo nelygus ir gilus. Kakata tekėjo prakaitas. Giliai kvėpuodama sudejavau. Skaudėjo širdį. Jaučiausi lyg ištraukta iš pragaro.