Pasisukę pamatėm Emmą. Jos veide buvo nuostaba, bet tuo pačiu ir pyktis. Ji priėjo prie mūsų ir trenkė antausį Zayn, o mane pačiupo už riešo ir kažkur nusitempė.
- Kodėl trenkei Zayn? - paklausiau kai buvom jos automobilyje.
Ji tylėjo ir nepasakė nei žodžio iki kol pasiekėm jos butą. Tiesiogine to žodžio prasme ji nusitempė mane į jį.
- Kas tau yra? - tariau laikydamasi į sieną.
- Kas man?! Tu gal paaiškink man ką tu darai?! - ji mosavo rankomis.
- O ką aš padariau? - lyg niekur nieko paklausiau.
- Ughh.. - susierzinusi atsiduso ji.
Po to ji čiupo mane už rankos ir nusitempė į vonią, ir pastatė mane dušo kabinoje.
- Net nebandyk, Emma. - tariau kai ji ėmė dušo purkštuką.
- Patylėk. - sumurmėjo ji ir paleido šalto vandens srovę tiesiai į mane.
Cyptelėjau ir norėjau pabėgti iš kabinos, bet Emma manęs neišleido. Po dar kokių penkių minučių ji užsuko vandenį ir padavė man rankšluostį ir chalatą.
- Trys minutės. - pasakė palikdama mane vonioje.
Tuoj pat nusirengiau ir nusišluosčiau, taip pat greitai apsivilkau chalatą ir išėjau iš vonios. Nuo mano plaukų vis dar varvėjo vanduo. Pripažinsiu buvau pavargusi ir tikrai nenorėjau dar labiau pyktis su Emma, kai jau ir taip esame susipykusios. Bet palaukit, tada kodėl aš čia?
Nutipenau į Emmos kambarį tikėdamasi rasti ją ten. Taip ir buvo, ji tiesiog klojo lovą. Pamačiusi mane ji vėl tapo šalta kaip ledas. Nesuprantu, ko ji pyksta? Kai jau norėjau tarti žodį, ji pasakė:
- Eik miegoti.
Pažvelgiau į ją nieko nesuprasdama.
- Juk nemanai, kad leisiu tau miegoti ant sofos? - tariau.
- Aš ir nežadu ten miegoti. - atkirto.
- Tai kur tu miegosi?
- Aš nemiegosiu, turiu reikalų, o tu eini miegoti, dabar. - pasakė griežtu tonu.
Prisiminiau, kad Emma visada man buvo kaip vyresnioji sesuo, kuri visaip mane saugojo ir manimi rūpindavosi. Atrodo šįkart ji lygiai ta pati Emma kaip ir prieš keletą metų. Nors praėjo tiek daug laiko, niekas nepasikeitė.
Neturėjau jėgų su ja ginčytis, todėl tiesiog paklausiau jos ir nuėjau miegoti. Ji išėjo iš kambario ir paliko mane vieną..
Ryte nubudus labai skaudėjo galvą. Ryški saulės šviesa pro langą tiesiog akino, o visi garsai aplinkui atrodė nepakenčiami. Atsisėdau lovoje ir kaip tik tuo metu pro duris įžengė Emma.
- O, tu jau pabudai. - lyg nustebusi tarė.
- Aha, labas rytas ir tau. - sumurmėjau susiimdama už galvos. - Velniai rautų, kam aš tiek gėriau? - buvau nepatenkinta.
- Imk, turėtų padėti. - padavė man stiklinę vandens ir tablečių.
- Ačiū. - tariau viską išgerdama.
Padėjau stiklinę ant spintelės šalia lovos ir pažvelgiau į Emmą. Ji vis dar atrodė pikta, bet ne tokia pikta kaip vakar.
- Kas nors atsitiko? - paklausiau.
Ji pažvelgė į mane taip lyg aš būčiau paskutinė kvailė. Todėl greitai pasigailėjau, kad prabilau.
- Tu rimtai?! Dar klausi kas nutiko?! Tu bent kažką pameni iš vakar?! - ji stengėsi nešaukti, bet jos balsas kilo savaime.
- Būk gera, nešauk. - leptelėjau.
- Oi, aš dar tau ne taip pašauksiu! Kokį velnią tu darai, Melanie?! Kokį žaidimą tu žaidi?! - šaukė ji.
- Dėl Dievo meilės, Emma, nustok ant manęs rėkusi! Ir ko tu nori iš manęs?! Ką šįkart ne taip padariau?! - atkirtau.
- O tu nežinai ką padarei?! Neapsimesk kvaile, Mel! Puikiai žinai kur tave užtikau ir su kuo!
- Viskas tik dėl šito? Tik todėl, kad radai mane su Zayn?
- Jei būčiau radusi tave su Zayn tik kalbantis, nesakyčiau nieko, bet po velnių ne, taip nebuvo! Tu su juo glamžeisi prie automobilio! Manai tai normalu?! - ji netvėrė pykčiu.
- Tu laikai mane visiška kekše, taip?! Tą norėjai pasakyti?! - įsiutau ir aš.
- Aš taip nesakiau! Tu žaidi Zayn jausmais tau, Melanie! Nustok elgtis kaip mažas vaikas ir pradėk galvoti!
- Nustok mane vadinti Melanie! Ir aš nesu mažas vaikas, o juolabiau kekšė kaip tu galvoji!
- Štai kur problema. Tu pamiršai kas esi. Tu užmiršai, kad nesi Mila, tu Melanie ir įsikalk tai sau į galvą!
- Gal baigiam šitai?! Iš to nieko gero nebus. - pasakiau.
- Tu vistiek nesupranti, ar ne? Pamiršk planą, Melanie. Po velnių, pamiršk tą kerštą Zayn! Galbūt jis ir mulkis, bet jis myli tave! Pagalvok apie tai! - tarė.
- Jei jam rūpėčiau jis nemiegotų su kitom! - atkirtau.
- Tu vėl apie tą patį! Kaip tau išaiškinti, kad tu pati dėl to kalta?!
- Tai aš kalta, kad jis miega su bet kuria kale?!
- Nori pasakyti ne? Jei bent kiek atkreiptum dėmesį į tai kas vyksta aplinkui, o ne vien į sumautą kerštą ar kaip įsijausti į Milos Rudd vaidmenį, viską pastebėtum ir pati!
Nebeturėjau kaip atsikirsti. Tiesiog nežinojau ką pasakyti. Aš buvau per daug sutrikusi dėl visko.
Emma vėl atsiduso.
- Man reikia eiti. - pasakė.
Ir tik tada atsipeikėjau.
- O kaip aš? - pratariau.
- Juk tu jau nebe vaikas, taip? Bet liksi čia. - pridūrė.
- Kaip tai čia? Tu negali tiesiog užrakinti manęs savo bute! - jaučiau kaip pyktis vėl paima viršų.
- Tikrai? O aš manau kitaip. - tarė išeidama iš kambario.
Greitai pašokau iš lovos ir išbėgau pro duris į svetainę ir koridorių.
- Tu negali laikyti manęs čia! - protestavau lyg tai kažkuo padėtų.
- Oi, aš dar ir kaip galiu. - tarė apsiaudama batus ir apsivilkdama odinę striukę.
- Emma, po velnių, tu negali taip elgtis! - pykau.
- Iki vakaro, Melanie. - tarė uždarydama lauko duris.
Puoliau prie durų ir ėmiau jas trankyti.
- Emma! Tu negali manęs čia laikyti! - šaukiau.
- Nesijaudink, pakviesiu kažką palaikyti tau kompaniją. - pasakė ir girdėjau kaip ji nueina.
Spyriau į duris ir atsirėmusi nugara į jas, nuslydau jomis ant grindų.
- Mano gyvenimas sumautas! - sumurmėjau ir rankomis užsidengiau veidą.
