-Melanie akimis-
Grįžusi namo pirmiausiai nuėjau į savo kambarį. Iš po lovos išsitraukiau lagaminus ir ėmiau krautis būtiniausius savo daiktus. Mano tikslas - vėl grįžti į San Franciską.
Staiga išgirdau kaip atsidarė lauko durys ir kažkas įžengė į namus. Galėjau suprasti, kad tai ne vienas žmogus, nes girdėjau daugiau nei vieną balsą.
Pusiau sukrautą lagaminą palikau ant lovos ir nuėjau pažiūrėti kas grįžo. Vos įžengus į svetainę man norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Nežinau ko jie čia atėjo, bet žinau tik tai, kad jie man primena Zayn..
- Sveiki. - pasisveikinau.
- Oh, Mila, labas. - tai buvo Louis.
Visai pamiršau.. Juk tiesą pasakiau tik Zayn. Nejau jis dar niekam nieko nepasakė?
- Sveika. - El pamojavo man.
Šyptelėjau. Vienintelė priežastis kodėl jie čia, tai Cara. Tikriausiai ji atsivedė juos pasisvečiuoti.
- Kaip sekasi? - paklausė Louis.
- Ačiū, gerai. O jums? - pažvelgiau ir į El.
- Viskas puiku. - nusišypsojo ji.
Prie mūsų pasirodė Cara, kaip supratau ji atėjo iš virtuvės, nes rankose laikė padėklą su keletu puodelių arbatos.
- Oh, tu namie. - tepasakė ji.
- Aha, tai aš jums netrukdysiu. - tariau eidama link kambario, bet..
- Liaukis, man atrodo tu turėtum kai ką pasakyti. - sustabdė mane Cara.
Atsisukau į ją ir pažiūrėjau žudančiu žvilgsniu. Žinau ką ji turėjo omenyje. Ji nori, kad pagaliau visiems pasakyčiau tiesą. Tai gana didelis iššūkis man.
Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.
- Taip, žinoma. - tariau atsisukdama į El ir Louis.
- Kažkas atsitiko? - paklausė El.
- Tiesiog paklausykit, bet prašau neteiskit manęs už tai ką dabar pasakysiu..
- Nori pasakyti tai visada buvai tu? - El akyse kaupėsi ašaros.
- Aš atsiprašau, bet kitaip negalėjau pasielgti. Iš pradžių ir aš nežinojau kas esu. - tariau.
- Bet, Melanie, kodėl tu norėjai keršto Zayn? - Louis atrodė toks rimtas.
- Aš negalėjau jam atleisti už tai, kad jis mane paliko kai man jo labiausiai reikėjo.
- Tai nepasiteisinimas.
- Louis, suprask mane, tai buvo vienintelė išeitis.
- Bet kaip tu galėjai jį išduoti? Aš maniau tu kitokia. - tarė El.
Taip, aš papasakojau jiems viską su visomis smulkmenomis. Net ir tai ką mudvi su Cara padarėme Larai, ir apie Ian..
- Aš nežinau. Tuo metu buvau lyg nesava. Nežinau kas tada nutiko. - pažiūrėjau į Carą.
Mačiau, kad ji jautėsi kalta priversdama mane visa tai papasakoti. Juk dalies tiesos nežinojo net ji.
- Gerai, aš suprantu ją. - staiga prabilo ji. - Melanie buvo įskaudinta, Zayn paliko ją būtent tada kai mirė jos mama. Nesakau, kad tai jo kaltė, bet jis neturėjo jos palikti tokiu metu.
- Cara, tu bent žinai kodėl jis ją paliko? - tarė Eleanor. - Pasakyk joms, Louis. - ji pažvelgė į vaikiną.
Jis atsiduso.
- Melanie, Zayn man pasakojo visa tai. Žinau jog tu buvai įskaudinta, bet žinau ir tai, kad jis bandė tau pasakyti tiesą. Kodėl jo nesiklausei tuo metu? - kalbėjo Louis.
- Pamenu tai, bet man atrodė, kad jis meluoja. Tai buvo neįtikima.
- Reikėjo juo patikėti. Na gerai, iš tiesų tada jis nepasakė visos tiesos.
- Yra dar kažkas? - nustebau.
- Taip. Prieš jūsų išsiskyrimą jam skambino vienas asmuo iš kitos gaujos. Jis pasakė, kad jei Zayn tavęs nepaliks, tu smarkiai nukentėsi. Ir tai jog jis tave paliko buvo tik būdas tave apsaugoti. Tuo metu Zayn jau buvo tave įsimylėjęs ir sakydamas, kad tu buvai tik žaisliukas, jis melavo. Visa tai buvo tik dėl tavo saugumo, Melanie. Jis visada tave mylėjo. - papasakojo Louis.
Mano akyse ėmė kaupis ašaros. Niekada nemaniau, kad taip palūšiu. Visada buvau stipri, bet dabar.. Daugiau taip nebegaliu.
Apsisukau ir nulėkiau į savo kambarį netardama nei žodžio. Užtrenkiau duris ir užrakinau jas. Nugara nuslydau durimis ant grindų. Ašaros jau riedėjo mano skruostais.
Negaliu patikėti tuo ką papasakojo Louis. Šįkart tai atrodo kaip tikra tiesa. Kodėl tada aš nepatikėjau Zayn? Dabar viskas būtų kitaip..
Pakilau nuo grindų braukdama ašaras. Priėjau prie savo lovos, ant kurios buvo beveik sukrautas lagaminas.
Negaliu pakeisti savo tikslo. Dabar tiesiog privalau tai padaryti. Vėl ėmiau krauti daiktus. Tik staiga išgirdau beldimą į duris.
- Melanie, ar viskas gerai? - tai buvo El balsas.
Dar kartą nusivaliau nuo ašarų sudrėkusius skruostus ir atrakinau bei atidariau duris.
El akyse mačiau susirūpinimą. Ji visada mane suprasdavo kaip ir Emma. Bet šiuo metu buvo kita problema - mano lagaminas.
El susiraukė.
- Kažkur išvažiuoji? - paklausė ji.
- Taip. - atsakiau grįždama prie lagamino.
- Kodėl? Manau tu turėtum pasikalbėti su Zayn, o nebėgti nuo visko.
- Aš nebėgu. Aš tiesiog privalau išvykti. Tam yra priežastis.
- Kokia?
- Negaliu dabar to pasakyti.
- Tada aš negaliu tavęs išleisti.
- Tuomet važiuok kartu su manimi. - pasakiau.
El akyse matėsi nuostaba. Tikriausiai ji nesitikėjo tokio mano atsakymo.
- Kodėl ne Emma, o aš?
- Nes Emma turi kitų darbų.
