-Milos akimis-
- Gerbiami keleiviai, prašome užsisegti saugos diržus. Po poros minučių lėktuvas pakils nuo tako. - lėktuve nuskambėjo stiuardesės balsas.
Atsidusau žiūrėdama pro langelį. Tai buvo paskutinė proga persigalvoti ir nebevykti į Londoną. Galėjau viską mesti ir tiesiog nebeskristi, bet kažkodėl aš taip nepasielgiau. Kyla tik vienas klausimas.. Kodėl? Deja, atsakymo į tai nėra. Nežinau kodėl skrendu, nežinau ko tikiuosi vėl grįždama ten, nežinau ir to kaip reguosiu vėl išvydusi Zayn..
- Viskas gerai? - kažkas paklausė.
Atsisukau į balso savininkę. Tai tebuvo gana jauna stiuardesė su tamsiais šiek tiek garbanotais plaukais, jos veide buvo miela šypsena. Nežinau kodėl, bet ji man pasirodė matyta kažkada seniai..
Šyptelėjau linktelėdama.
- O mes nepažįstamos? - paklausiau.
- Nemanau, nebent jūs būtumėt mano sesuo. - nusijuokė.
- Nevadink manęs 'jūs' juk neatrodau tokia sena. - nusijuokiau. - Aš Melanie. - pasakiau ir tik tada suvokiau, kad suklydau, juk kol kas dar esu Mila.
Mergina sutriko.
- Atsiprašau, bet mano dingusi sesuo taip pat vardu Melanie. - ištarė.
- Oo, aš nenorėjau. - pasimečiau.
- Nieko tokio. Aš Mia. - šyptelėjo.
- Malonu. Tikiuosi dar pasimatysime. - nusišypsojau.
Mergina taip pat nusišypsojo ir nuėjo pas kitus keleivius. Tuo tarpu Cara grįžo iš lėktuvo tualeto.
- Ko tokia laiminga? - paklausė.
- Aš? Turbūt tau pasivaideno. - vėl nusisukau į langelį.
Patogiau įsitaisiau ir stebėjau debesis. Jaučiau, kad akys po truputį merkiasi tad užmigau..
- Melanie, kur tu?! - atrodo girdėjau Zayn balsą.
- Zayn, aš čia! - šūktelėjau bėgdama į priekį.
Sustojau. Per keletą metrų priešais mane buvo Zayn. Jis šypsojosi mane pamatęs. Aš taip pat buvau laiminga. Bėgome vienas į kito glėbį, bet staiga nuaidėjo šūvis. Mano kūnas sustingo, o Zayn suklupo ant žemės.
- Ne! - suklykiau.
Bėgau prie Zayn ir kritau ant kelių šalia jo kūno. Aplinkui mačiau vien kraują.
- Ne, Zayn! Prašau! Tu negali manęs palikti! Prašau! - ašaros riedėjo mano veidu.
Deja, Zayn neištarė nei žodžio.. Kulka buvo susmigusi tiesiai į jo širdį. Staiga pajutau rankas aplink savo liemenį, jos traukė mane nuo Zayn.
- Ne! Paleiskit mane! Zayn, pabusk, prašau! - rėkiau.
Žmogus traukęs mane nuo Zayn, greitai atsuko mane į save. Vėl pasigirdo šūvis. Tada pajutau skausmą perskrodusį visa mano kūną. Viskas ką pamačiau tai..
- Melanie, pabusk! - kažkas purtė mane.
- Ką?! - pašokau lyg iš transo.
- Tu sapnavai košmarą. Ar viskas gerai? - tai buvo Cara.
Giliai kvėpavau, kad save nuraminčiau.
- Man reikia į tualetą. - pakilau iš vietos.
- Bet lėktuvas tuoj leisis. - Cara bandė mane sustabdyti.
- Man nerūpi. - nuskubėjau į tualetą.
Užrakinau duris ir atsisėdau ant plytelėmis išklotų grindų. Galvą panardinau į kelius. Ašaros ėmė riedėti mano skruostais. Bandžiau įtikinti save, kad tai tebuvo tik košmaras. Deja, tai sukrėtė mane labiau nei aš galėjau įsivaizduoti. Kūną krėtė drebulys ir šaltis. Negaliu patikėti, kad išvydau tokį vaizdą.. Zayn mirtį..
Dar kartą įkvėpiau ir ranka perbraukiau savo plaukus.
- Viskas bus gerai. - sušnibždėjau sau.
Tada atrakinau duris ir grįžau į vietą.
- Kaip tu? - iš karto paklausė Cara.
- Būna ir blogiau. - šyptelėjau puse lūpų.
Cara susirūpinusi žiūrėjo į mane.
- Dėmesio, keleiviai, po penkių minučių lėktuvas nusileis Londone. - pasigirdo stiuardesės balsas.
Akimis ieškojau Mios. Nežinau kodėl, bet ta mergina kažkaip sugebėjo mane prisitraukti. Gailėjausi, kad nepaklausiau jos telefono numerio. Būtų lengviau ją rasti. Kažkodėl jos istorija apie dingusią seserį mane šitaip įtraukė, kad norėčiau jai padėti.
- Tu eini? - paklausė Cara.
- Aha. - atsakiau ir nuėjau su ja link išėjimo.
Išėjusios į lauką įkvėpėm gaivaus pavasarinio oro ir džiaugėmės saulės spinduliais, kurie Londone pasirodo tikrai retai.
- Ir mūsų niekas nepasitiks? - pažiūrėjau į Carą.
- Ne. Aš jiems nesakiau, kad grįžtam.
- Kodėl?
- Tebūnie tai staigmena.
- Ar tai gera mintis?
- Nesijaudink, viskas juk puiku.
- Kol kas. - sumurmėjau.
Po poros minučių jau sėdėjome taksi, kuris vežė mus į namus.
- Dar pasimatysim. - pasakė man Cara kai išlipau savo stotelėj.
- Aha. - ištariau ir atsisukau į pastatą.
Na, tikiuosi mano bute dar niekas neapsigyveno.
Užlipau į antrą aukštą ir nuėjau prie durų su numeriu '5'. Rankinėje susiradau raktus ir atsirakinau duris. Užėjau vidun ir uždariau duris.
- Pagaliau namie. - ištariau sau.
