-Caros akimis-
Stebėjausi Melanie's elgesiu. Kiek ilgai ji dar galės pykti? Kada pagaliau ji pasakys visiems tiesą? Taip tęstis toliau nebegali..
Užlipau į antrą aukštą ir nuėjusi į kambarį ėmiau krauti lagaminus. Po poros minučių čia pasirodė ir Mel.
- Ką čia darai?! - puolė prie savo rūbų, kuriuos ketinau įdėti į lagaminą.
- Mes išvykstam. - pasakiau toliau kraudama jos daiktus.
- Kaip tai išvykstam? Į kur?
- Atgal į Londoną.
- Ką? - ji neteko žado.
Atsisukau į ją.
- Tu turi grįžti. Pasitikėk manim.
- Niekur aš nevažiuosiu.
- Dabar ne laikas pyktis, Melanie.
- Aš nevažiuosiu, girdi? - sukryžiavo rankas ant krūtinės.
- Liaukis, gerai? Tu privalai išvykti.
- Kodėl?
- Negaliu dabar to pasakyti.
- Aš negrįšiu į Londoną iki kol Emma nepasakys, kad galiu grįžti.
- Nuo kada Emma valdo tavo gyvenimą?
Po šių žodžių ji nutilo. Supratau, kad priverčiau ją gerai apie viską pagalvoti. Tuo tarpu baigiau krauti daiktus ir nulipau žemyn. Ant spintelės radau laikraštį. Iš pradžių neatkreipiau dėmesio į jį, bet tada pastebėjau Zayn nuotrauką ant pirmojo lapo. Čiupau laikraštį ir puoliau skaityti eilutes.
- Dieve šventas.. - užsiėmiau už burnos.
Zayn kaltinamas nužudymu? Po velnių, čia rašoma ir apie tai, kad jis komoje. Gerai, aš tai žinojau, bet Melanie ne. Tikiuosi ji šito neperskaitė..
Išmečiau laikraštį į šiukšlinę. Tuo metu Melanie nulipo laiptais žemyn.
- Aš važiuosiu. - pasakė ji.
- Gerai. - žvilgtelėjau į ją.
Iš kur man žinoti ar ji skaitė, ar ne?
- Um.. Cara, o kur dingo laikraštis, kurį parnešiau? - paklausė.
- Koks laikraštis? - sutrikau.
- Na, ten buvo rašoma apie Zayn.
- Zayn? Maniau jis tau nerūpi.
- Nerūpi.
- Tai kam tau tas laikraštis?
- Tiek to, pamiršk tai.
Pavarčiau akis.
- Kada išvykstam? - staiga paklausė.
- Tuoj pat. Tik pranešiu dėdei. - tuomet ji išėjo į lauką.
Staiga prisiminiau Larą. Po galais, juk ji rūsyje jau gana ilgai ir žinau, kad negaliu išvažiuoti palikdama ją ten. Yra tik vienas būdas viska padaryti greitai kol Cara lauke.
Iš stalčiaus išsitraukiau pistoletą ir nusileidau į rūsį. Raminau save, nes žinojau, kad turėsiu nužudyti Larą.
Rūsys nebuvo gerai apšviestas. Šviesa skverbėsi tik pro keletą mažų langelių palei lubas, todėl čia buvo tamsu, bet vis dėl to mačiau Laros kūną ant kėdės. Taip, pririšau ją prie jos, kad nepabėgtų.
- Lara? - prabilau norėdama įsitikinti, kad ji dar gyva.
Ji lėtai pakėlė galvą ir pažvelgė į mane, bet neatsakė tik nusijuokė.
- Kas čia juokingo? - pasakiau eidama arčiau jos.
- Tai, kad tu visada liksi Zayn'o kalė. - išrėžė.
Pyktis užvirė manyje.
- Kam kalbėt, o kam patylėt. - atkirtau nutaikydama į ją ginklą.
- Tai dabar jau žadi mane pagaliau nužudyti? - ji žiūrėjo tiesiai į mane.
- Jau seniai turėjau tai padaryti.
- Žinau, kad nesugebėsi nuspausti gaiduko. Tu per didelė bailė. - erzino.
- Tu manęs nepažįsti.
- Tikrai? Aš dirbu su tavim jau seniai, nejau užmiršai tai, Rudd?
- Žinai, aš nesu Mila Rudd. - išrėžiau.
- Ką? Tau gal su galva negerai?
- Aš esu Melanie Holt.
- Melanie Holt? Turbūt juokauji?
- Ne. Žinai apie avariją, tiesa? Tada žuvo Mila Rudd, o ne aš, bet jos dėdė sukeitė mūsų veidus.
- Nori pasakyti, kad visa šita laiką tu mus visus apgaudinėjai?!
- Taip. Turėjau tam priežasčių.
- Na, bet tu vistiek Zayn'o kalė.
- Nedrįsk. - sušnypščiau.
- Tai nušauk mane! Juk šito ir atėjai.
Staiga ji pašoko nuo kėdės ir puolė mane. Pistoletas išlėkė iš mano rankų. Lara pastūmė mane į sieną ir aš trinktelėjau į ją. Tuo metu Lara išbėgo iš rūsio. Greitai susigaudžiau įvykiuose ir pačiupau pistoletą nuo grindų. Išbėgau paskui Larą. Šįkart laikiau ginkla nutaikytą. Atsargiai ėjau koridoriumi. Išgirdau žingsnius link lauko durų tad nubėgau ten ir pamačiau Larą. Ginklas automatiškai iššovė ir Laros kūnas nukrito ant grindų, o tuo tarpu pro duris įžengė Cara.
- O Dieve! Po galais, kas čia?! - ji buvo šokiruota.
Paslėpiau ginklą už nugaros.
- Ji dar gyva? - paklausiau.
Cara pažvelgė į kūną ir bandė surasti pulsą. Tada papurtė galvą.
- Kas po velnių tai buvo? - Cara atrodė pikta.
- Ilga istorija, papasakosiu kol vyksim į oro uostą, bet padėk man atsikratyti jos kūno. - atsakiau.
Cara nenoriai linktelėjo.
-Harry akimis-
Kodėl aš pabučiavau Emmą? Kaip galėsiu pažiūrėti Niall į akis po šito? Bet palaukit, juk jis miegojo su Nina. Tik todėl Emma dar labiau supyko ir atsikratė jos. Galbūt todėl ji man ir atsakė į bučinį? Nenoriu kištis tarp jos ir Niall, bet aš ją įsimylėjau. Ir negaliu leisti Niall ją skaudinti. Ji turi būti laiminga.
Užėjau į palatą.
- Perrie? Ką tu čia veiki? - nustebau.
- Atvykau aplankyti Zayn. - atsakė.
- Neįsižeisk, bet nemanai, kad jau pakankamai jį įskaudinai? - tariau.
- Harry, aš nenorėjau, kad taip nutiktų.
- Bet taip įvyko, Perrie. - prisėdau ant sofutės ir žiūrėjau į Zayn.
- Ar Mila žino, kad jis komoje? - paklausė.
- O koks tau skirtumas? - atkirtau.
- Jei ji tikrai jį myli, kodėl ji ne čia?
- Liaukis, Perrie! Tu nežinai kas tarp jų vyksta ir geriau jau išeik. - pykau.
- Tu negali manęs išvaryti.
- Išeik, Perrie. Visiems bus geriau jei paliksi Zayn ramybėje.
- Atleisk, Harry, bet negaliu tau to pažadėti.
- Kam tau jo? Kad vėl įskaudintum?
- Juk jau sakiau, kad gailiuosi dėl to.
- Išeik, gerai? Palik jį ir mus visus.
- Ne, Harry. Aš myliu Zayn.
- Turbūt juokauji? - atsisukau į ją.
- Ne. Aš kalbu rimtai, Harry.
- Žinai, man gana, išeik dabar pat, nes kitaip už savo veiksmus neatsakau.
- Gerai, aš išeisiu, bet vistiek grįšiu. - išėjo iš palatos.
Tik to ir betrūko. Geriau jau Perrie nebūtų grįžusi iš Niujorko. Dabar viskas bus dar sudėtingiau.. Zayn jau pusę metų komoje. Melanie nieko apie tai nežino. Emma galvojo, kad taip bus geriausia, todėl dar ir išsiuntė ją į San Franciską. Nežinau ar tai buvo gera idėja. Galbūt jei Zayn jaustų Mel buvimą šalia, pabustų greičiau? Niekas negali to žinoti. Aš žinau tik tai, kad pabudęs iš komos jis turės daug bėdų jei Ian vis dar bus gyvas. Visų pirma tiek kaltinimai dėl Viki, antra, pats Ian. Jis neatstos kol Zayn neatsidurs už grotų. Kaip apsaugoti draugą? Yra tik viena išeitis.. Pašalinti Ian.
-Emmos akimis-
Ar tikrai Harry mane pabučiavo? Kodėl aš nesipriešinau tam? Gal visa tai dėl Niall? Juk jis išdavė mane su Nina. Negaliu patikėti, kad jis taip pasielgė. Jis man to net nepasakė. Ką turėčiau dabar daryti? Paskambinti jam?
Paėmiau telefoną į rankas ir surinkau Niall numerį, bet sustojau prieš paspausdama žalią ragelį. Ar tikrai to noriu? Juk šitaip save skaudinsiu dar labiau. Galbūt man reikia kažko kito?
Atsidusau ir užsimerkiau prieš nuspausdama žalią ragelį ir pridėdama telefoną prie ausies.
- Princese? Kažkas atsitiko? - išgirdau jo balsą.
- Kada grįši namo? - paklausiau.
- Nežinau, yra daug darbų. - atsakė.
- Hm.. O tu nieko nenori man pasakyti?
- Apie ką?
- Maniau tu kitoks, Niall.
- Princese, apie ką tu kalbi?
- Nevadink manęs taip ir aš kalbu apie Niną! Ir taip, aš viska žinau, Niall.
- Emma, bent jau išklausyk mane, prašau.
- Aš klausau, kalbėk.
- Emma, aš myliu tave ir Nina buvo klaida.
- Gerai, ką dar pasakysi?
- Nesmerk manęs taip, prašau.
- Tu tikiesi, kad atleisiu tau už tai?! Žinai, man atrodo mums reikia pabūti atskirai.
- Ne! Emma, prašau, nereikia.
- Man reikia laiko, Niall.. - su lig tais žodžiais padėjau ragelį.
Jaučiau akyse besikaupiančias ašaras. Kodėl viskas turi būti taip skaudu?
Mano mobilusis ėmė skambėti. Pažvelgiau į ekraną. Jame švietė "Niall" vardas. Atmečiau skambutį.
Negaliu dabar būti viena.. Greitai surinkau numerį ir pridėjau telefoną prie ausies.
- Emma? - išgirdau.
- Prašau atvažiuok.. - sukūkčiojau.
- Tu verki? Kas nutiko, Emma?
- Tiesiog atvažiuok. - padėjau ragelį.
Po keletos minučių pasigirdo skambutis į duris. Atidariau jas ir puoliau vaikinui į glėbį..
