Staiga iš palatos išėjo gydytojas. Aš pakilau nuo kėdės.
- Kaip jis? - paklausiau drebančiu balsu.
Gydytojas pažvelgė į mane.
- Pacientas Zayn Malik pabudo. Nežinau kas čia įvyko, bet jis pabudo. - pasakė.
Atsikvėpiau su palengvėjimu. Džiaugiausi, kad Zayn pabudo, bet kas bus toliau?
- Ar galima jį aplankyti?
- Žinoma, bet per daug jo nevarginkite. - tarė.
Linktelėjau ir įėjau į palatą. Atrodė tarsi Zayn vėl miegotų, bet vos priėjau arčiau ir savo kūnu užstojau saulės spindulius krentančius pro langą, jis atsimerkė ir pažvelgė į mane.
- Mila? - nustebo.
- Labas, Zayn. - nedrąsiai pažiūrėjau į jį.
- Nesitikėjau tave čia pamatyti. Beje, o kodėl aš čia? - paklausė.
- Tu nepameni?
Jis atrodė sutrikęs ir papurtė galvą.
- Na, iš tiesų aš nežinau kodėl tu čia, bet tu žinai tą faktą, kad tau buvo koma?
- Koma? Kiek laiko?
- Praėjo jau pusė metų, Zayn.
- Kiek?! - atrodė šokiruotas.
- Nežinau kas tau nutiko, bet pažadėk man, kad būsi atsargus prieš ką nors darydamas, gerai?
- Gerai. Um.. Mila, aš atsimenu paskutinį mūsų susitikimą. - tarė.
Pasimečiau. Jaučiau kaip nuraudau.
- Aš turėčiau tau prisipažinti, kad tada kai myl..
- Aš žinau tai, Zayn. - pertraukiau jį.
- Ką? Iš kur?
- Emma man papasakojo.
- Oh.. Tai tu žinai apie įtarimus, kad tu galėjai susilaukti mūsų vaiko?
- Žinau, bet nesijaudink, taip neįvyko.
Kelias minutes tarp mūsų vyravo tyla, bet Zayn ją nutraukė.
- Ką veikei per tuos šešis mėnesius kol buvau komoje? - paklausė.
- Buvau San Franciske.
- Kodėl ten?
- Tiesiog norėjau, bet, Zayn, negalvok, kad mūsų bendravimas pasikeis.
- Ta prasme?
- Na, kad aš esu čia tai dar nereiškia, kad elgsiuosi su tavimi kaip kažkada seniau.
- Gerai, aš suprantu, bet pasakyk, ką man jauti? Ką jauti kai žiūriu į tave, kai bučiuoju ar liečiu tave? - netikėtai paklausė.
- Um.. Ką jaučiu? - sutrikau.
Jis linktelėjo.
- Aš.. Aš nežinau.
- O aš myliu tave, Mila.
Sustingau dėl šių jo žodžių. Kiekvieną kartą tai išgirdus mano kūną apima keistas jausmas. Nežinau kas tai, bet visada kyla klausimas - ar tai tiesa? Galbūt jau laikas atskleisti tiesą?
- Zayn.. - tariau, bet ėmė skambėti mano mobilus. - Atsiprašau. - tariau Zayn ir kiek toliau paėjusi atsiliepiau. - Taip?
- Melanie, kodėl nesakei, kad grįžai? Ir kur tu esi? - tai buvo Emma.
- O kodėl man nepasakei, kad Zayn komoje? - atsakiau klausimu.
- Tu pas jį, tiesa?
- Taip, aš su juo ir jis pabudo.
- Pabudo? Kaip?
- Aš jį pabučiavau. - atsisukau pažiūrėti į Zayn, jis su šypsena žiūrėjo į mane.
- Melanie, juk žinai ką jis tau jaučia, leisk tau priminti, kad jis dar nežino tiesos.
- Žinau tai.
- Gerai, tiek to, jei jau tu Londone, mus reikia susitikti ir pakalbėti apie kai ką svarbaus.
- Kada?
- Kad ir dabar.
- Dabar?
- Na taip, manau jau pabuvau su Zy.
- Gerai, kur susitinkam?
- Kavinėj netoli ligoninės.
- Gerai. - tariau ir padėjau ragelį.
Grįžau prie Zayn.
- Tu mane pabučiavai? - tarė.
- Ką? Tu girdėjai?! - nustebau.
- Taip, kaip manai kodėl buvau su šypsena? - sukikeno.
- Taip, aš tave pabučiavau, bet tik todėl, kad tuo metu to norėjau. - gyniausi.
- O dabar nenori?
Sutrikau. Nurijau seiles ir pažvelgiau į jo akis. Mano žvilgsnis nežymiai nukeliavo prie jo lūpų, bet supratusi, kad to negali būti nusisukau.
- Man jau reikia eiti. - pasakiau.
- Kur? - pasimetė.
- Susitikti su Emma. Nesijaudink, manau vistiek dar pasimatysim. - šyptelėjau.
- Tuomet gerai, lėlyte. - sukikeno.
Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Seniai negirdėjau šios frazės iš jo lūpų. Su šypsena veide išėjau iš palatos.
Išėjus iš ligoninės į mane pūstelėjo gaivus vėjelis. Šiuo metu jaučiausi laiminga. Viskas atrodė tobula..
Po penkių minučių kelio buvau prie kavinės. Vos įžengusi vidun pastebėjau Emmą sėdinčią prie staliuko. Nusišypsojau ir priėjau prie jos.
- Labas. - tariau.
- Melanie, džiaugiuosi tave matydama. - šyptelėjo.
Prisėdau ir prie mūsų pasirodė mielai atrodanti padavėja.
- Ko nors užsisakysite? - paklausė ji.
Mačiau, kad Emma jau gėrė vaisinę arbatą.
- Man vaisinės arbatos. - tariau.
- Viskas? - paklausė žvilgtelėdama ir į Emmą.
- Taip. - atsakiau už mus abi.
Padavėja nuėjo ruošti užsakymo, o aš susikaupiau ir pažvelgiau į Emmą.
- Taigi, apie ką norėjai pasikalbėti? - paklausiau.
- Ir tikrai nėra kitos išeities? - paklausiau jau baigdama išgerti savo arbatą.
- Nemanau. Visa tai dėl mūsų visų juk norime gyventi ramiai, o kol Ian gyvas to nebus. - atsakė Emma.
- Suprantu tai, bet ar nėra kito būdo kaip jį patraukti jo nežudant? - tyliau pasakiau.
- Abejoju. Beje, Harry žadėjo padėti.
- Harry?
- Taip, juk jis taip pat į tai įsipainiojęs.
- Žinoma, bet kaip Zayn? Argi tai neturėtų būti jo darbas?
- Ne. Zayn ir taip gręsia kalėjimas, bet jei Ian dings, kaltinimai Zayn taip pat dings.
- Kaip tai?
- Visa kaltė bus suversta Ian'ui. Na, dar tai gali atrodyti ir kaip melagingi parodymai.
- Gerai, tuomet sutinku. Padarykime tai.
- Leisk paklausti, darai tai dėl Zayn?
Akimirką dvejojau dėl savo atsakymo, bet tada suvokiau jog tai yra tiesa.
- Taip, dėl jo. - atsakiau.
- Vadinasi tu myli jį?
- Emma, aš buvau kvailė kai tai neigiau. Melavau pati sau.
- Džiaugiuosi, kad pagaliau tai supratai. Atrodo viskas pagaliau susidėlios į savo vietas, tiesa?
- Tikiuosi..
