-Po pusės metų-
-Emmos akimis-
- Klausyk, kale tu, man neaiškinsi, supratai? - sugriebiau merginai už plaukų.
- Emma, prašau, juk kažkada buvom draugės. - verkšleno.
- Draugės? Nejuokauk, Nina, tu visada galvojai tik apie save.
- Emma, maldauju.
Papurčiau galvą.
- Manai galima atleisti už tavo purvinus žaidimus? - nuo staliuko pasiėmiau peiliuką.
- Emma, aš maldauju, paleisk mane, prašau. - vis verkšleno.
Akimirkai man tikrai jos pagailo, bet tada staigiu judesiu su peiliuku perrėžiau jos riešą. Ji suklykė iš skausmo.
- Žinai už ką tai? - paklausiau vėl įbrėždama.
- Prašau..
- Pirma, už Zayn. Antra, už Harry ir trečia, už Niall. Juk žinojai, kad jį myliu ir tai, kad jis mano vaikinas, bet atrodo to tau neužteko, ar ne? Atsakyk man! - įbrėžiau giliau.
Ji sucypė.
- Aš suklydau! Atsiprašau! Maldauju, paleisk mane!
- Ne, Nina, tu iš čia neišeisi. - pasakiau.
- Ne! Aš prašau tavęs, Emma!
- Iš kur tu dar turi jėgų rėkti? - stebėjausi.
Nina buvo suklupusi ant grindų, o jos rankos surištos. Nenorėjau rizikuoti, kad ji pabėgtų. Jos visas kūnas buvo išvargęs ir nusėtas mėlynėmis, o dabar dar ir kairiuoju riešu smarkiai tekėjo kraujas.
- Nereikėjo žaisti šio žaidimo, Nina. - pasakiau padėdama peiliuką atgal ant staliuko.
Jos akys buvo pilnos ašarų ir ji vis maldavo, kad ją paleisčiau, bet jos žaidimai nuėjo per toli ir aš jau žinojau kas jos laukia..
Į rankas vėl paėmiau peiliuką ir priėjau arčiau Ninos.
- Prašau, Emma..
- Tiesiog užbaikime tai. - tariau ir greitu judesiu perrėžiau jai gerklę.
Porą minučių stebėjau jau be gyvybės ženklų ant šaltų grindų gulintį Ninos kūną. Peiliukas savaime iškrito man iš rankų. Pažvelgiau į savo rankas. Jos buvo suteptos krauju. Kada aš tapau tokia? Bet palaukit, juk gyvenimas mane tokia pavertė.
Pro rūsio duris įlėkė Harry.
- Emma.. - jis norėjo kažką sakyti, bet viską išvydęs nutilo.
- Juk čia.. Nina? - priėjo prie manęs.
- Aš ją nužudžiau, Harry. - pažvelgiau į jį.
Jis žiūrėjo į mane su nerimu ir liūdesiu akyse. Tada pažvelgė į Ninos kūną ir pakėlė jos ranką, ant kurios išraižiau "Z.H.N."
- Ką tai reiškia? - paklausė.
- Zayn, Harry ir Niall. - atsakiau.
- Visa tai už mus? - pažvelgė į mane.
Linktelėjau.
- Bet kada tu tapai tokia, Emma?
- Aš visada buvau tokia, Harry.
- Ne. Niekada nebuvai tokia. Tu buvai kitokia, bet tik jau ne žudikė.
Susimąsčiau.
- Tu teisus. Viskas tik dėl to, kad negalėjau pakęsti jos žaidimų. Galiu pasakyti atvirai, padariau tai iš pavydo..
- Pavydo? Tu pavydėjai Niall?
- Ir ne tik.
- Pavydėjai jai manęs?
Vėl linktelėjau.
- Ir negalėjau žiūrėti kaip ji žaidė ir su Zayn. - pridūriau.
Harry žiūrėjo į mane kai iš kišenės išsitraukė servetėlę ir stovėdamas priešais mane paėmė vieną mano ranką ir nuvalė kraują nuo jos. Tą patį padarė ir su kita ranka. Tada suėmė abi mano rankas. Mūsų žvilgsniai susidūrė, bet aš greitai nusukau žvilgsnį kitur, o Harry tiesiog suėmė man už smakro ir atsuko mano veidą į savajį. Jis pasilenkė arčiau manęs ir pabučiavo mane į skruostą.
Nesuprantu kas tai, bet šitai yra kažkas kas sieja mane su Harry. Tai kažkas kuo dalijamės tik mudu. Ir tai tikrai sukelia šiurpuliukus..
- Aš tau padėsiu. - pratarė.
- Kaip? - ištariau.
- Įsivaizduok, kad viso šito net nebuvo. Ninos kūnu atsikratysiu aš.
- Ne. Negaliu leisti ir tau įsvelti į tai.
- Emma, aš jau įsivėliau į tai, vos tik atėjau čia ir pasilikau.
- Harry.. - žiūrėjau į jį.
- Viskas bus gerai, Emma.
Šie jo žodžiai ir vėl mane nuramino. Stipriai jį apsikabinau, jis mane taip pat. Atsitraukėme.
- Kaip žadi atsikratyti lavonu? - paklausiau.
- Dar nežinau. Kas geriau, jūra ar žemė?
- Čia kam tau tai?
- Kur atsikratysim kūno? Išmesim į jūrą ar pakasim po žeme? - sukikeno.
- Kvailys. - tai privertė nusijuokti ir mane.
Po pusvalandžio jau stovėjom ant skardžio ir kartu su Harry išmečiau Ninos kūną į jūrą. Iš tiesų man palengvėjo, nes dabar žinau, kad nebebus tiek daug melo ir Zayn, Harry bei mano mielasis Nialler bus saugūs nuo tos viliotojos.
Atsisukau ir pažvelgiau į Harry. Jis atsisuko į mane. Abu nusišypsojom.
- Galiu kai ko paprašyti? - paklausė jis.
- Taip, aš klausau. - tariau.
- Galiu paimti tave už rankos?
Sutrikau. Niekas niekada neprašė manęs tokių paprastų dalykų.
- Žinoma. - linktelėjau.
Harry šyptelėjo ir paėmė mano ranką. Jau ėjom automobilio link. Kai įsėdom vidun Harry pasisuko į mane ir uždėjo vieną savo ranką ant mano kelio. Stebėjau kas vyks toliau.
- Ką atsakytum jei pasakyčiau, kad myliu tave, Emma? - netikėtai paklausė.
- Aš myliu Niall, Harry. Juk jau sakiau tai. - atsakiau.
- Žinau, bet aš pamaniau, kad galėtum leisti man bent pabandyti..
- Atleisk, Harry..
- Tu dėl to nekalta, tiesiog turėjau pastebėti tave anksčiau. - šyptelėjo pusę lūpų.
- Harry..
- Niall labai pasisekė, kad turi tave.
- Harry, prašau.. Neskaudink savęs.
Dabar jis tylėjo. Jis tiesiog užvedė variklį. Po kelių minučių buvau prie savo namų. Jis išlipo iš automobilio ir elgėsi kaip džentelmenas. Palydėjo mane iki durų.
- Ačiū, kad vis dėl to pasilikai su manimi. - pasakiau.
- Taip.. - ištarė žiūrėdamas į žemę.
- Labanakt, Harry. - nusišypsojau.
Jis pakėlė akis į mane.
- Žinai, aš negaliu taip. Žinau, kad Niall mano draugas, bet tiesiog jaučiu, kad privalau tai padaryti. - staiga jo rankos prisitraukė mane artyn ir jo lūpos palietė manasias.
Nežinau kodėl, bet negalėjau nutraukti to bučinio. Aš tiesiog atsakiau tuo pačiu.. Po minutės Harry atsitraukė. Žiūrėjome tiesiai vienas kitam į akis. Harry šyptelėjo, o aš buvau pasimetusi.
- Labanakt, Emma.
