-Emmos akimis-
Visi buvome susirinkę mano ir Niall namuose. Laukėme grįžtančios Mel bei El. Melanie tiesiog įsakė jų laukti namuose, o nepasitikti oro uoste. Tad mes jos ir paklausėm.
Kai atėjau į svetainę visų veiduose galėjau matyti liūdesį.
- Kas atsitiko? - paklausiau.
- Ką tik per žinias pasakė, kad Perrie žuvo avarijoje. - pasakė Louis.
Mano lūpos suformavo mažytę 'o' raidę lyg būčiau nustebusi. Tačiau taip nebuvo, aš tai jau žinojau. Iš kur? Mario man paskambino ir papasakojo, kad sugadino Perrie's automobilio stabdžius. Be abejonių ji dar buvo gyva ir kažkaip sugebėjo išlįsti iš automobilio, kai ji jau buvo tolėliau nuo jo, jis sprogo. Deja, vargšelei Perrie nepasisekė, nes Mario atvyko daug greičiau už visus kitus, o kadangi Pezz buvo nusilpusi ir su sutrenkta galva, Mario užteko tiesiog ją pastumti ir ji nelaimingai susitrenkė galvą į akmenį. Kokia tragiška mirtis. Bent jau pagaliau jos nebeliko mūsų gyvenimuose. Kažin kodėl aš tokia žiauri?
Po keletos minučių visi vėl džiūgavo, nes užleidau muzikos, juk vis dėl to grįš Mel ir El tad mus nereikia liūdnų veidų.
Pastebėjau kvailą šypsenėlę Harry veide, todėl pasikviečiau jį į virtuvę.
- Ko ten sėdi ir šypsaisi kaip idiotas? - paklausiau.
- Aš? - nustebo.
- O kas dar daugiau?
Jis nusijuokė.
- Sakyk, ką padarei? - rimtai žiūrėjau į jį.
- Nieko. - atsakė.
- Juk matau, kad kažką padarei. Sakyk, Harry, neerzinęs manęs.
- Gerai jau gerai. - žiūrėjo į grindis. - Aš parašiau Zayn, kad Mel grįžta.
- Ką tu padarei?! Ar išprotėjai?! Juk ji prašė jam to nesakyti!
- Aš noriu, kad jie pagaliau būti laimingi, Emma!
- Gerai, tiek to, jis tikriausiai jau oro uoste.
-Zayn akimis-
Vos atvažiavau į oro uostą, pastačiau savo motociklą aikštelėje, o tada nuskubėjau vidun į pastatą. Laikrodis rodė jau ketvirtą valandą. Įdėmiai akimis ieškojau savo mažutės, bet niekur jos nemačiau.
Po minutėlės pastebėjau El ir Mario, pribėgau prie jų.
- Zayn, ką tu čia veiki? - nustebusi paklausė El.
- Kur Melanie? - ignoravau jos klausimą.
- Ji nuėjo į tualetą. - įsiterpė Mario.
Aš apsisukau ir nubėgau tiesiai prie tualeto durų. Girdėjau kaip El ir Mario bandė mane sustabdyti, bet man tai nerūpėjo. Įlėkiau vidun, bet nieko neradau. Po velnių, kur ji?
- Jos ten nėra. - grįžęs pasakiau.
- Kaip tai nėra? - sutriko El.
- Paprastai, jos nėra.
- Ji negalėjo dingti, gal ji jau išėjo iš pastato. - tarė Mario.
Tą akimirką nežinau kas nutiko, bet mano kūną apėmė baimė, negera nuojauta, todėl bėgte išbėgau iš pastato. Išlėkęs laukan ėmiau dairytis ir mano akys pastebėjo juodą automobilį, tada vaikiną, kuris prišoko prie merginos ir prikišo medžiagos skiautę prie merginos burnos, taip ją apsvaigindamas, tuomet paėmė ją ant rankų ir įsodino į automobilį. Tik tada suvokiau, kad mergina yra.. Melanie. Puoliau bėgti prie automobilio, bet jis tiesiog nulėkė keliu. Negalėjau ir vėl jos prarasti, todėl greitai užšokau ant savo motociklo ir dar pastebėjau El su Mario.
- Melanie pagrobė! - surėkiau ir nuspaudžiau gazą.
Tikėjausi, kad jie mane atseks ir bus su pagalba. Tuo tarpu aš negalėjau iš akių pamesti to juodo automobilio..
Po kelių minučių atsekiau automobilį iki apleistos prieplaukos. Aišku motociklą pasistačiau kiek tolėliau, prie kito pastato, kad manęs nepastebėtų. Stebėjau tai kas vyksta, iš automobilio išlipo keli juodai apsirengę vyrai. Tuomet išlipo tas pats vaikinas, kuris pagrobė Melanie, taip pat iš automobilio ant rankų jis ištraukė ir Mel. Jie visi įėjo į pastatą esantį prieplaukoje. Keista, kad nei vienas nepasiliko prie durų. Žinoma, man tai kaip tik buvo naudinga, bet mano kūną vėl apėmė baimė.
Iš už kelnių diržo išsitraukiau pistoletą, visuomet jį nešiojuosi su savimi, ir nubėgau prie pastato. Bandžiau kažką įžiūrėti pro langus, bet sugebėjau įmatyti tik žmonių siluetus. Vadinasi nėra kitos išeities kaip tik eiti vidun. Žinoma, nebuvau toks kvailas, kad eičiau ten visiškai vienas, todėl parašiau žinutę Harry.
"Aš apleistoj prieplaukoj, Melanie pagrobė ir aš einu vidun." Išsiunčiau žinutę ir tuo metu dar kartą dirstelėjau pro langą. Kambaryje matėsi tik dviejų žmonių siluetai, o iš viso jų buvo bent jau keturi. Tikriausiai kiti išėjo apsidairyti, vadinasi turiu būti atsargus.
Suvibravo mano telefonas pranešdamas man, kad gavau naują žinutę. Žvilgtelėjau į ekraną, kuriame buvo parašytas Harry vardas, atidariau žinutę.
"Nejuokauk, Zayn, tai pavojinga! Palauk kol atvyksim."
Papurčiau galvą ir atrašiau.
"Atleisk, Harry, bet Melanie man svarbesnė už mano paties gyvybę."
Tuomet įkišau telefoną į džinsų kišenę ir nubėgau į kitą pusę pastato. Tikėjausi rasti atidarytą langą ar kažką panašaus, nes eiti pro duris per daug pavojinga. Mano laimei radau šiek tiek pravertą langą. Patikrinęs ar kambaryje nieko nėra, įlipau vidun, iš karto ėmiau taikytis ginklu. Lėtai ir tyliai ėjau koridoriumi bei įdėmiai klausiausi kiekvieno garso.
Įėjau į kažkokias patalpas, greitai apsidairiau. Už mano akių iš karto užkliuvo gležnutis merginos kūnas pririštas prie kėdės. Merginos galva buvo nuleista į grindis, iš to galėjau spėti, kad ji be sąmonės. Dar kartą apsidairiau norėdamas įsitikinti, kad aplinkui daugiau nieko nėra, tuomet nubėgau prie merginos. Viena ranka kilstelėjau jos galvą, kad suprasčiau kas ji tokia, ar tai mano Melanie? Likau šokiruotas, taip, tai buvo Mel, bet ji turėjo savo veidą.. Ar tai įmanoma? Kas po galais čia dedasi?
Susiprotėjęs bandžiau atrišti Melanie's rankas, bet sustingau vos tik pajutau ginklą įremtą į mano stuburą.
- Taigi taigi, ką gi mes čia turime, Malik? - balse girdėjosi pašaipa. - Mesk ginklą, pasitrauk nuo merginos ir apsisuk. - įsakė.
Lėtai padariau tai ką sakė, vos atsisukau ir supratau kas tai per asmuo, kūnu perėjo pykčio banga..
