-Zayn akimis-
Privažiavęs miškelį, greitai nulėkiau prie palapinės. Įbėgau vidun.
- Po velnių! - garsiai nusikeikiau, nes Victoria jau nebebuvo čia.
Rankomis perbraukiau per veidą. Nežinojau ką daryti. Viki pabėgo. Bet galbūt, tik galbūt ji nenubėgo toli? Išėjau iš palapinės ir ėjau į miškelio gilumą tikėdamasis rasti bent kažką.
- Stok. - išgirdau balsą už savęs. - Ir apsisuk.
Mano kūnas įsitempė. Lėtai apsisukau. Buvau šokiruotas, nes priešais mane stovėjo Victoria.. Su pistoletu rankoje.
- Kodėl pasilikai kai turėjai progą dingti? - paklausiau.
- Atsakymą turėtum žinoti ir pats, Malik. - pasakė nutaikydama į mane ginklą.
- Ir tu tikrai iššausi?
- O manai ne?
- Nežinau. Kam tau mane žudyti?
- Tu norėjai nudėti mane, ar aš klystu?
- Galbūt. Bet juk tu dar gyva.
- Tai tik dėl to, kad tau paskambino.
- Gerai, vadinasi tau pasisekė.
- O tau nepasiseks. - tarė užtaisydama ginklą.
Nusijuokiau.
- Kas čia juokingo? - paklausė.
- Jei jau mane nudėsi, tai gal papasakok man tiesą. - tariau.
- Kokią tiesą?
- Apie Melanie.
- Melanie?
- Taip, apie ją. Tu siuntei Jake Frescott, taip?
Mačiau kaip ji įsitempė.
- Iš kur tu apie tai žinai?
- Na, sakykim turiu gerų draugų.
- Gerai, bet kokia viso to esmė? Nudėtum mane už tai, ar ne? O kas tau iš to? Juk Melanie jau mirusi, jos nesusigrąžinsi.
- Patylėk. - jaučiau kaip po truputį pykstu.
- Skaudu, ar ne? Tiesa visada žeidžia.
- Užsičiaupk, Victoria.
- Jei būtum pasirinkęs mane, o ne ją, dabar tikriausiai ji būtų gyva.
- Ir viskas tik dėl to, kad norėjai manęs, tiesa? Tik todėl pasiuntei Jake pažaisti, ar ne?! - jaučiau kaip mano balso tonas pakilo.
- Tiesa.
- Ir tie kaltinimai dėl žmogžudystės, tavo darbas?
- Bravo, tu labai protingas, Zayn. - nusijuokė.
- Tu paprasčiausia kalė, Victoria.
- Dar nors kartą pasakyk kažką panašaus ir tuoj pat gulėsi kraujo klane. - pareiškė.
- Gerai, šauk. Man nusibodo, šauk.
- Nešausiu tada kada tu panorėsi. Bet vistiek nudėsiu tave.
- Tai ko dar lauki?
- Koks būtų paskutinis tavo noras, Malik?
Nusijuokiau.
- Ko gali norėti vyras? - pasakiau.
- Tu niekada nepasikeisi, ar ne? Taip ir liksi vienkartinių nuotykių mėgėju.
- Galbūt. - sukikenau.
- Taigi, pagalvokim kaip išpildyti tavo norą? - tarė artėdama prie manęs.
Priėjusi artyn, ji stumtelėjo mane prie medžio.
- Prisimink, kad bet kada galiu nuspausti gaiduką, Zayn. - sušnabždėjo ir tada įsisiurbė man į lūpas.
Ir tai visada suveikia. Greitai apsukau mus ir prispaudžiau jos rankas prie medžio.
- Tu ir vėl suklydai, Victoria. - sukikenau.
Atrodo baimė perėjo jos kūnu. Paėmiau iš jos rankos ginklą ir įrėmiau jį jai į širdį.
- Tereikia nuspausti gaiduką. - žiūrėjau tiesiai į jos akis.
- Kodėl negali tiesiog visko pamiršti? - paklausė.
- Manai galima atleisti kai per tave kentėjo mylimas žmogus?
- Maniau tu tik žaidei. Juk visada toks buvai.
- Čia jau ne tavo reikalas, Viki.
- Manai mane nušovęs kažką pakeisi? Juk ji mirė, Zayn! Melanie nebegrįš!
Staiga per miškelį nuaidėjo šūvis, bet pasigirdo ir antras. Victoria sustingusi žiūrėjo į mane kai susmuko mano glėbyje. Atsitraukiau nuo jos per žingsnį ir ranka priliečiau savo šoną. Pažvelgiau į ranką. Ji visa buvo kruvina. Staiga vaizdas ėmė lietis ir aš suklupau ant kelių šalia Victoria's kūno. Ji buvo be gyvybės ženklų, nes iššoviau tiesiai į širdį, bet jos rankoje buvo kitas pistoletas.
- Prakeikimas. - sumurmėjau.
Ėmiau ieškoti telefono savo kišenėse. Vos jį radau surinkau pirmą pasitaikiusį numerį..
- Klausau. - pasigirdo Eric balsas.
- Mane peršovė ir aš miškelyje. - pasakiau.
- Ką?! Tuoj būsiu. - tarė ir numetė ragelį.
Nežinau kodėl, bet šįkart jaučiausi taip lyg neišgyvensiu. Kažkodėl kūną apėmė baimė ir vis galvojau ar Eric spės mane rasti.
Vaizdas liejosi akyse. Rankoje vis dar laikiau telefoną ir galvodamas, kad tai jau pabaiga sumaigiau paskutinę žinutę..
"Myliu tave. Z."
