𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

I.

Kovo 3 diena, 2017 metai

12:37

Vaikino dantys sugriebė jo apatinę lūpą jam lėtai sukandus ją ir rankomis atsirėmus į medinį turėklą, kurio kairiajame kampe buvo laiptai vedantys žemyn. Jo plačios, žydros, jūros skaidrumo akys žvelgė į tamsų vandenį, kurį jis būtų pasiekęs jeigu būtų išdrįsęs bent žingsniu priartėti prie laiptų. Tačiau vien tai kaip smulkios ir išblyškusios vaikino rankos spaudė medinį turėklą išdavė, jog jis neketina judėti link tos pusės. Jo kojos, apautos juodais, kiek nudėvėtais sportbačiais, buvo tvirtai įsirėmusios į žemę jam neatitraukiant akių nuo tamsių bangų skalaujančių krantą.

- Tikrai neketini leistis su mumis?- šiurkštus ir gilus balsas pasiekė švelnių, rudų plaukų savininką jam greitai pasukus galvą, tačiau nepajudinus savo kūno. Jis pažvelgė į vieną geriausių savo draugų, kuris mėgo būti vadinamas Ty, nepaisant to, jog jo tikrasis vardas buvo Tajus. Brunetas greitai papurtė galvą nepasitikėdamas savo balsu, nes tai buvo pirmasis kartas per septyniolika metų, kai jis išdrįso užlipti ant šios pakylos, kad ir su beprotiškai drebančiomis kojomis ir nežmoniškai stipriai plakančia širdimi.

Jis laukė šio momento, kai jis galiausiai išdrįs pažvelgti į savo baimę ir tikslą iš taip arti.

- Tuomet mes su Kajumi būsime apačioje. Jeigu tau prireiks ko nors rėk, mes tuoj pat grįšime.- stipri, keletu dešimčia centimetrų aukštesnio vaikino, ranka apsivijo smulkius, tamsaus pilkos spalvos megztinio padengtus, pečius jam prisitraukus Angelą arčiau savęs ir priglaudus nuo šalčio suskeldėjusias lūpas prie jaunesniojo kaktos.

Plati šypsena atsirado vaikino veide jam atsitraukus nuo savo draugo, su menkai įraudusiais skruostais, kurie raudo vis labiau šaltam vėjui atsimušus į juos. Ty atsitraukus nuo jo ir nuėjus prie laiptų bei pradėjus greitai leistis, Angelas atsirėmė į turėklą ir stebėjo beprotiškai aukštą juodaplaukį nusileidžiantį ant smėlio ir patraukiantį prie blondino stovinčio toliau nuo jų.

Viskas ką Angelas galėjo daryti tai stebėti savo geriausius draugus, jiems sukabinus savo rankas ir patraukus bangų skalaujama pakrante. Rudaplaukio žvilgsnis ir vėl nukrypo į tamsų vandenį, kuris vertė jo stuburu ristis šiurpą, o kojas stipriau įsiremti į medinę pakylą. Angelas net pats nesuvokė kaip jo akys išsiplėtė jam įsivaizdavus koks jausmas užplūstų jį palietus tą vandenį ar atsiradus arti jo. Vien mintis apie tai vertė vaikino kūną drebėti jam greitai papurčius galvą ir žengus kelis žingsnius atgal. Vos pajutęs savo kojas įsiremiančias į kietą ir kiek drėgną suoliuką smulkus brunetas klestelėjo ant jo greitai užsikeldamas savo kojas, nes jis nesijautė saugiai, kai jos buvo arčiau smėlio, esančio po pakyla. Jo rankomis ir stuburu vis dar ritosi baimės ir šalčio sukeltas šiurpas.

Angelas buvo katastrofa. Jis buvo visa ko chaosas. Nepaisant to, jog vaikinas turėjo švelnų ir paprastą charakterį, iš pirmo žvilgsnio kerinčią išvaizdą, niekas nežinojo kas iš tiesų dėjosi vaikino galvoje. Ir visas ten esantis kratinys, kurį pats Angelas įvardijo kaip savo mintis, buvo chaosas susimaišęs su katastrofa.

Jis buvo tragedija, paslėpta po dailia šypsena ir švelnia, išblyškusia oda.

Užmerkęs savo plačias, mėlynas akis Angelas giliai įkvėpė ir leido mažai šypsenai atsirasti jo veide vos jis išgirdo garsų jūros ošimą, kurio šįkart nesutrikdė nei garsus Kajaus juokas, nei Ty balsas. Tačiau tuomet ramybę sugadino kitas garsas.

Jis galėjo girdėti garsų batų atsimušimą į medinę pakylą, kas privertė vaikiną atverti akis. Jis stebėjo kaip iš už kampo greitai išbėga aukštas vaikinas pro kurio lūpas sprūdo garsus, kone isteriškas, juokas. Patraukęs prie laiptų ir visiškai nepaisydamas savo saugumo vaikinas nulėkė žemyn jais, sustodamas ant smėlio ir pradėdamas rėkti neaiškius žodžius, kurių Angelas nepajėgė suvokti.

Jog vaikinas buvo nevienas brunetas suvokė išgirdęs šį kartą ramesnius žingsnius, kurie priklausė žemam juodaplaukiui atsirėmusiam į akmeninės sienos kampą ir rankas susikryžiavus ties krūtine, jam akivaizdžiai nepastebint smulkaus vaikino sėdinčio netoliese jo. Vaikinas buvo žemas, su juodų it smala plaukų kupeta ant galvos ir keliais dydžiais per dideliu švarku dengiančiu jo kūną. Jo veidas nebuvo matomas Angelui, nes nepažįstamojo žvilgsnis buvo nukreiptas į laiptų pusę - priešinga tai, kurioje sėdėjo jis.

Suvokęs, jog kurį laiką jis neatitraukė akių nuo vaikino Angelas greitai nusisuko savo mintyse dėl paraudusių skruostų kaltindamas šaltą vėją. Nuleidęs žvilgsnį ir pasidėjęs rankas ant savo juodais džinsais uždengtų kojų brunetas patempė megztinio rankoves žemyn jomis uždengdamas savo plaštakas bei užmerkdamas akis. Mėlynakis visiškai ignoravo nepažįstamojo kompaniją ir užmerkė savo svaiginančias akis lėtai įsiklausydamas į tą pačią tylą, kurią tik papuošė garsus jūros ošimas.

Angelas mėgavosi savo egzistencija būtent tą akimirką, visiškai nejausdamas naujo žvilgsnio nukrypusio į jį.

Nepažįstamas vis dar stovėjo prie to paties kampo, rankas laikydamas sukryžiuotas ties krūtine ir plačiomis akimis, kurias užgožė pilkų rėmelių akiniai, be jokios gėdos žiūrėdamas į brunetą. Semas bandė sulaikyti keiksmažodžius norinčius išsprūsti pro jo lūpas dėl jo pagreitėjusio širdies ritmo ir įraudusio veido, nes velnias.

Vaikinas prieš jį buvo gražiausias dalykas, kurį jis buvo matęs.

Semui Bleikui net nereikėjo pamatyti vaikino visų ūgiu ar pilnu profiliu, jog jis jaustų savo širdį šokančią iš krūtinės, o veidą įgaunantį patį raudoniausią atspalvį. Nepažįstamo meno kūrinio, kas buvo vienintelis dalykas, kurį vaikino susipynusios mintys galėjo sumastyti tą akimirką, nosis buvo smulki, o akys užmerktos, ilgoms ir visiškai juodoms blakstienoms krentant ant jo skruostų. Jo oda buvo be galo blyški, neskaitant įraudusių skruostų, kurie puikiai kontrastavo su jo švelnios spalvos megztiniu ir šviesiais plaukais.

Jokie žodžiai negalėjo apibūdinti nejaukumo jausmo užplūdusio visą juodaplaukio kūną vos brunetas atmerkė akis ir kilstelėjo jas į jį priversdamas jį visiškai pamesti sveiką protą.

Nes tai buvo gražiausios akys, kurias jis buvo matęs.

Semas neatitraukė savo pilkų akių, nuo dangaus ir jūros skaidrumo mėlynų akių, kurios žvelgė tiesiai į jį su susipynusiomis emocijomis jose.

Ir akimirka, kai juodų plaukų savininkas visiškai pametė galvą buvo ta, kai rausvas Angelo lūpas iškreipė maža šypsena, prieš jam nusukant žvilgsnį į stipriai banguojančią ir ošiančią jūrą, kuri jį ramino ir tuo pačiu metu kėlė paniškas baimes.

○ d e e p e n d ○

17•02•08