𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXIII.

Kovo 25 diena, 2017 metai

22:43

Angelo lūpos prasivėrė atodūsiui išsprūdus pro jas. Oras buvo ganėtinai šaltas ir žvarbus vėjas nepadėjo jam nepaisant to, jog visas vaikino kūnas buvo paslėptas po plačiais ir šiltais drabužiais. Baltos ir minkštos ausinės buvo patalpintos jo ausyse jam tyliai murmant dainos žodžius ir kas keletą akimirkų priglaudžiant vis dar šiltą karšto šokolado puodelį prie savo lūpų. Drėgnas gėrimas sušildė visą jo vidų, tačiau tai dingdavo greitai ir Angelas vėl būdavo paliktas vienas, ant tamsaus suolelio, su vienkartiniu puodeliu rankose ir ausinėmis ausyse.

Angelas laukė.

Jau nesuskaičiuojamą valandą jis trynė tą suoliuką savo tamsiais džinsais spoksodamas į vandenį, kuris baugino jį, laukdamas kol galbūt ausinės bus ištrauktos iš jo ausų ir jis bus sutiktas įprasto, tylaus "atsiprašau". Iš pradžių jis sėdėjo visiškoje tyloje klausydamasis garsaus bangų ošimo, nes būtent šį vakarą jūra buvo pernelyg nerami ir vertė jį drebėti iš menko šalčio. Jis tikėjosi išgirsti tylų batų kulnų atsimušimą į medines pakylos grindis bei tą ramų kvėpavimą, kuris priversdavo jį sušilti nepaisant to koks oras iš tiesų tvyrojo.

Tai ganėtinai gąsdino jaunesnįjį. Nes vien vyresnio vaikino kvėpavimas priversdavo jį jaustis taip kaip Tajaus rankos spaudimas ar Kajaus kūno prisispaudimas prie jo nesugebėjo. Jis nežinojo kokia buvo to priežastis, tačiau tą akimirką kantriai laukdamas to kas galbūt net neįvyks jis tikėjosi kada nors gauti progą pajusti ką reiškia laikyti išblyškusią ir plačią vyresniojo plaštaką ar pamatyti kaip nuolat į tiesią liniją suspaustos arba menkai pravertos, jam mėginant ištarti žodžius kas tik dar kartą įrodė, jog vaikinas nebuvo pratęs bendrauti arba kalbėti, lūpos išsikreipia į tą šypseną, kuri turėtų būti vienas gražiausių jo matytų dalykų.

Turėtų. Angelas nebuvo tikras ar jis gaus progą pamatyti tą šypseną, ar patį Semą, tačiau jis buvo ganėtinai naivus, jog tikėtųsi to.

Su kiekviena akimirka šokolado puodelis tarp jo sušalusių pirštų vis labiau vėso ir tai privertė jo menką kūno drebulį darytis vis labiau pastebimą. Angelas nejuto kaip jo lūpos įgavo mėlyną atspalvį dėl beprotiško šalčio ar tai koks sustingęs jo kūnas iš tiesų buvo, nes vienintelis dalykas į kurį jis susitelkė buvo ta daina, kurios žodžius visai neseniai dainavo tas asmuo. Ir net jeigu jie neskambėjo taip nepriekaištingai kaip originalas jis vis tiek labiau vertino Semo versiją.

Nes galbūt Angelas galėjo įsivaizduoti kaip stipriai vaikinui teko peržengti per save, jog prie visiškai nepažįstamo asmens jis padarytų kažką tokio, kas jų abiejų akimis atrodė pernelyg ekstremalu ir beprotiška.

Vos laikrodis bruneto telefono išmušė lygiai vienuoliktą vakaro vaikinas ištiesė savo sustingusias kojas ir atrėmė batus į smėliu padengtą pakylą. Lėtai pakilęs nuo suoliuko jis patraukė prie akmeninės sienos kampo ir visiškai neskubėdamas pasuko už jos, išmesdamas puodelį.

Ir nepaisant to, jog tą vakarą aštuoniolikmetis Angelas negrįžo ant to kieto suoliuko, o patraukė link savo geriausio draugo buto jis nepasidavė. Nes jam nereikėjo sėdėti ir lėtai stingdyti save į ledo luitą, jog įrodyti, kad jis laukė. Nes jis laukė tą pačią akimirką, kai jo kojos peržengė buto slenkstį, kai jis atsigulė į ganėtinai minkštą lovą pasiruošdamas dar vienai bemiegei nakčiai.

Jis vis dar laukė.

Angelas norėjo sužinoti viską. Koks jausmas užplūstų jo kūną jam sukūrus odos kontaktą su juodaplaukiu, kokio neapsakomo grožio būtų jo šypsena ir kaip jo duslus balsas skambėtų tą akimirką, kai jis kalbėtų laisvai ir nevaržomai. Jis norėjo sužinoti kodėl vaikinas buvo toks užsisklendęs, kodėl jis nuolat dėvėjo tamsius ir pernelyg plonus, tokiam orui, drabužius.

Ak, ir Angelas nepasidavė.

Jis vis dar laukė žvelgdamas į tamsų nakties dangų bei mėnulį laikrodžiui mušant sekančias valandas ir jo smegenims kuriant vaizdinius kaip visa tai atrodytų, jaustųsi ir skambėtų. Jam nerūpėjo, jog tai buvo ganėtinai šiurpu, nes jis visiškai nepažinojo Semo, nes būtent tai jis norėjo padaryti.

Angelas norėjo pažinti Semą. Tad jis laukė.

○ d e e p e n d ○

17•05•02