𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXVII.

Balandžio 17 diena, 2017 metai

22:16

Kiekviena valanda praleidžiama prie pritemdyto kompiuterio ekrano vertė vaikino akis skaudėti, tad neilgai trukus jis užvėrė vienintelę naudojamą priemonę bei atsilošė kėdėje, atlošdamas galvą ir užmerkdamas pavargusias akis. 

Galbūt faktas, jog jis nemiegojo daugiau negu kelias dienas eilinį kartą išvargino jį daug labiau negu nuolatinis galvojimas apie tą asmenį, kuris čia lankėsi kiekvieną vakarą ir nuolat sujaukdavo jo tvarkingai sudėliotus planus ir organizuotas mintis. Jis buvo tikras, jog neilgai trukus tos sidabrinės spalvos durys ir vėl atsivers, ir jis nesuklydo, nes vos po keleto akimirkų durys buvo atidarytos ir jį sutiko vėsus oras sklindantis iš už jų.

Bruneto plaukai buvo menkai suvelti dėl stipraus vėjo lauke, o jo viršutinę kūno dalį dengė juodos spalvos megztinis, kuris buvo akivaizdžiai kiek per didelis jam ir dengė jo plaštakas. Užvėręs duris po savęs jaunesnysis atsirėmė į jas ir giliai įkvėpė. Jo mėlynų akių žvilgsnis buvo nukreiptas į vyresnįjį, kuris vis dar nesijudino iš savo vietos, tačiau tai greitai pasikeitė vos jis pastebėjo savo telefoną gulintį ant nedidelio staliuko su nušvitusiu ekranu, kuris pranešė apie naują skambutį.

Juodaplaukis buvo priverstas nenoriai pakilti nuo savo kėdės ir apeiti stalą prasilenkdamas su jaunesniuoju, kuris neskubėdamas ėjo link jo stalo. Pažvelgęs per petį ir pastebėjęs Semą rankoje laikantį telefoną bei stebintį jo ekraną, kuriame švietė jo geriausio draugo vardas, jis klestelėjo ant jo odinės kėdės rankas atremdamas į savo kelius bei stebėdamas neįskaitomą išraišką jo veide. 

Semas dvejojo. Nes pastarąsias dienas tai jis buvo tas, kuris nusprendė pasinaudoti savo telefonu bei skambindavo jam kelis kartus tikėdamasis galiausiai susitaikyti ir pamiršti tą bereikšmį bei vienpusį konfliktą. Tačiau tą akimirką, kai jo akys išvydo jo geriausio draugo vardą ekrane jis nežinojo ar verta nustumti žaliąjį mygtuką bei atsiliepti į tą skambutį, kurio jis laukė jau ne vieną valandą. Jo pilkšvos akys akimirkai pakilo nuo švytinčio ekrano bei pažvelgė į jo kėdėje sėdintį brunetą, kuris begėdiškai spoksojo tiesiai į jo pusę nenukreipdamas žvilgsnio net tą akimirką, kai Semo akys nukrypo į jį. 

Lėtai ir vis dar dvejodamas juodaplaukis atmetė skambutį bei nusviedė savo telefoną ant sofos, tarp kiek netvarkingų patalų, kurie liko ten nesulankstyti ir nepaslėpti spintos dugne, nes vaikinas nebuvo tikras kada jis susidurs su dideliu noru miegoti dėl savo kūrybinės krizės arba pernelyg didelio nuovargio. Grįžęs prie savo stalo jis atsirėmė į jo kraštą pažvelgdamas žemyn, tiesiai į jo stebinčio Angelo akis.

Dėl aštuoniolikmečio pernelyg didelio naivumo ir atvirumo jis žinojo kone kiekvieną jo konflikto su Tajumi detalę ir jautė nemenką kaltę dėl to. Nes jeigu ne Semo baimė pažvelgti į kiek jaunesnio vaikino aršias akis bei išreikšti tai, jog jis neturi jokių kėslų Angelo atžvilgiu viskas būtų tvarkoje. Jeigu ne Semo prigimtis gadinti kone viską ką jis paliečia ir skandinti save savo paties gailestyje jam nereikėtų susidurti su jokiais konfliktais ir galbūt tą akimirką į vaikino akis jis žvelgtų daug drąsiau.

Galbūt tai buvo būtent tą momentą užplūdusi drąsa, tačiau nepaisydamas ne itin optimistiškiausios vyresniojo veido išraiškos Angelas pirštais apsivijo jo siaurą riešą, kurį dengė jo juodas dėvimas megztinis, bei prisitraukė prie savęs priversdamas klestelėti ant jo kelių. Semo akys išsiplėtė, o jo ranka sugriebė jaunesniojo ranką, kuri laikė jo riešą. Jis galėjo prisiekti, kad tą akimirką jo širdis plakė taip beprotiškai stipriai ir greitai, jog jie abu galėjo girdėti tai, o oda įgavo tokį raudoną atspalvį, kad jis ėmė manyti, jog neilgai trukus ji užsiliepsnos.