𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXX.

Balandžio 4 diena, 2017 metai

7:14

Angelas žinojo, jog vyresniojo vaikino gyvenimo įpročiai buvo ne itin įprasti jam, tačiau jis mažiausiai tikėjosi to su kuo jam teko susidurti ankstyvą antradienio rytą. Jis buvo sutrikęs tą akimirką, kai vos jam pramerkus akis jis buvo priverstas susidurti su ne itin pažįstama aplinka iki jis galiausiai suvokė kur iš tiesų yra ir kieno ranka silpnai papurtė jį, priversdama pabusti.

Ir jeigu Angelas manė, jog jis jau buvo patyręs geriausią dalyką savo gyvenime jis klydo. Nes atmerkus akis ir susidūrus su vyresniu vaikinu, kuris užėmė tokią nedidelę vietą jo gyvenime, tačiau tuo pačiu sugebėjo perimti jo mintis kone visą paros laiką, jis buvo daugiau negu laimingas. Labiau už viską aukštesnis brunetas vertino galimybę pamatyti tas bespalves akis vos prabudęs tokią valandą.

Faktas dar labiau sutrikdęs jį buvo vyresniojo vaikino menkai matomas entuziasmas jam nekantraujant dingti iš šio kambario, nes tik Semas žinojo, jog likimas jame ilgiau negu reikia surakina jį. Jiems atsidūrus lauke ir brunetui paslėpus rankas savo džinsinio švarko kišenėse dėl vėsaus ryto oro, neilgai trukus jis suprato kodėl vyresnysis buvo toks entuziastingas dėl išėjimo iš jam priklausančios studijos.

Angelas galėjo suprasti, kad vienas iš dalykų, kurie padėjo palaikyti Semą gyvą, buvo karšta ir juoda kava, kurios brunetas nemėgo gerti pastaruoju metu. Atsisėdęs prie nedidelio, medinio ir apvalaus stalelio priešais juodaplaukį, laikrodžiui ant nedidelės kavinės, kuri stūksojo šalia pastato, kuriame jis praleido naktį, išmušus pusę aštuonių, su vienkartiniu puodeliu pripildytu žalia arbata, jis galiausiai galėjo pažvelgti į vyresnį vaikiną. Ankščiau trukdęs stiprus vėjas ir gobtuvas dengęs didžiąją Semo veido dalį šį kartą nebuvo kliūtys jam.

Akiniai kabėję ant vaikino nosies galo uždengė jo tamsius ratilus, su kuriais brunetas turėjo progą susidurti Semui pažadinus jį, jo menkai suveltiems plaukams krentant ant kaktos ir uždengiant didžiąją jos dalį. Angelas buvo tikras, jog žemesnysis gali jausti jo žvilgsnį ir galbūt tai buvo pagrindinė priežastis, kuri paaiškintų kodėl jis nepakelia akių nuo vienkartinio puodelio, kurį buvo apsiviję jo ilgi pirštai.

Ir vis dėlto tas rytas nebuvo pats geriausias vaikino gyvenime. Nes nepaisant to, jog jis gavo progą išvysti Semą kaip pirmąjį dalyką dienos pradžioje, matė menką šviesą jo akyse jam rodant entuziasmą dėl paprasto juodos kavos puodelio po bemiegės nakties, Angelas vis dar turėjo savo trūkumus, kuriuos norėjo nuslėpti ir tą akimirką, kai vienas iš jų iškilo į viešumą taip paprastai kone nebyliai reikalaudamas paaiškinimo jis galėjo justi visą kraują dingstant iš jo veido.

Akimirka, kurią būtų galima įvardyti kaip menką tragedijos padarinių prasiveržimą, prasidėjo tuomet, kai ilgi ir išblyškę dešinės Semo rankos pirštai atsitraukė nuo šilto kavos puodelio ir buvo panardinti į gilią jo megztinio kišenę prieš jam ištraukiant tai kas privertė visą spalvą dingti iš jaunesniojo veido. Juodaplaukis pastatė nedidelį, rudo atspalvio buteliuką su nedideliu kiekiu baltų tablečių jame priešais jaunesnįjį ir patraukė savo ranką taip greitai lyg plastmasė, iš kurios jis buvo pagamintas, būtų nudeginusi jį.

- Tai iškrito, kai tu miegojai.- Angelas atitraukė akis nuo savo vaistų vos išgirdęs prikimusį vyresniojo balsą. Galbūt tyla, kurioje jie praleido visą naktį, neišėjo į naudą, nes vaikino balsas skambėjo taip lyg jis būtų nekalbėjęs daug ilgiau nei kelias valandas. Tylus "ačiū" paliko bruneto lūpas jam neatitraukiant žvilgsnio nuo vyresniojo, kuris tą akimirką taip pat begėdiškai spoksojo į jį.

Pagriebęs nedidelį buteliuką ir jį suspaudęs tarp savo pirštų, ten kur jis ir priklausė būti, Angelas giliai įkvėpė iškvėpdamas. Galbūt jeigu jis būtų buvęs atidesnis jis nebūtų padaręs tokios klaidos. Nes ne kiekvienas galėjo pagalvoti, jog tokio nepriekaištingo veido ir kūno savininkas nuodijo savo kūną antidepresantais, kurie turėjo suvaldyti jį nuo noro atsigulti po storu tamsios žemės sluoksniu, neatsisveikinant su visais, kuriems jis iš tiesų rūpėjo. Nes ne kiekvienas galėjo pagalvoti, jog Angelas Monro slepia kriaupius demonus giliai savo pasąmonėje, kurie tetrokšta užvaldyti jo sveiką protą ir priversti jį daryti tą, kas vaikinui kėlė panišką baimę.

Nes faktas, jog vaikinas kiekvieną rytą ir vakarą įsidėdavo tabletę į savo burną ir ją nurydavo nereiškė, jog jo psichika buvo sutrikusi taip stipriai, jog jis nekontroliavo savęs. Ir galbūt Semas buvo pakankamai subrendęs, jog tai suvoktų ir nesijaudintų dėl to, jog sėdėdamas ant savo kėdės jis kelis kartus perskaitė nedidelį tekstą esantį ant buteliuko ir puikiai žinojo kokie vaistai tai buvo ir kokį poveikį jie turėjo.

- Mano psichologas sakė, jog man nerimo sutrikimas, bent jau iš dalies. Taip pat jos padeda nuo panikos priepuolių.- tylūs žodžiai paliko jaunesniojo lūpas jam tikintis, jog Semas nepakils nuo savo kėdės ir nedings iš jo gyvenimo.

Nes dienos pabaigoje Angelas buvo visiškai normalus, neskaitant menkos tamsos, kuri užpildė dalį jo proto ir kurią galėdavo užgožti tik medicina.

Angelas nuoširdžiai bijojo tą akimirką, kai nesulaukęs Semo atsakymo jis tiesiog atsuko buteliuko dangtelį ir pirštais sugraibė vieną tabletę, įsprausdamas ją tarp tvirtai sučiauptų lūpų bei nurydamas be savo arbatos pagalbos. Jo pirštams užsukus mediciną ir akims, kurių kampus griaužė karčios ašaros, nes tą akimirką labiau už viską vaikinas bijo būti atstumtas eilinį kartą, pakilus bei pažvelgus į juodaplaukį vaikiną, kurio sunkiai įžvelgiamas grožis akino jį kiekvieną akimirką jis pamatė tai kas versdavo Angelo širdį plakti beprotišku greičiu vien nuo minties apie tai.

- Viskas gerai.- tylūs žodžiai paliko menkai suskeldėjusias Semo lūpas, jo lūpų kampams pakilus ir menkai šypsenai atsiradus veide.

Viskas ką jaunesnysis brunetas galėjo daryti tai tiesiog bukai spoksoti į vyresniojo vaikino šypseną, kuri atjaunino jo veidą ir tik paplatėjo jo skruostams nusidažius rausva spalva.

Samuelis Bleikas buvo beprotiškai gražus ir galbūt tik vienintelis Angelas Monro galėjo tai matyti.

○ d e e p e n d ○

17•06•12