𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXIX. (pabaiga)

Birželio 3 diena, 2017 metai

12:38

Bruneto dantys sukando jo apatinę lūpą jo pirštams spaudžiant medinį turėklą pakankamai stipriai, jog jo krumpliai įgautų šviesią spalvą. Plačios ir pirmą kartą dėl nuovargio nesimerkiančios akys žvelgė į tamsų vandenį, kuris skalavo paplūdimį, ir vertė jo širdį spurdėti krūtinėje pernelyg greitai. Dantims atleidus jo lūpą Angelas giliai įkvėpė ir užmerkė akis praverdamas lūpas bei leisdamas tyliam niūniavimui išsprūsti pro jas. Švelni melodija pasiekė jo ausis privertusi jo lūpų kampučius pakilti, nes melodija, kurią pastaruosius vakarus ir rytus jis girdėjo vyresniojo vaikino studijoje neiškrito iš jo galvos. Jis buvo tikras, jog Semas manė, kad jis miegojo visus tuos kartus, tačiau iš tiesų aštuoniolikmetis tiesiog gulėjo ant minkštos sofos klausydamasis naujai sukurtų garsų, suliejamų į vieną melodiją, kuri šį rytą sklido pro jo lūpas.

Jam patiko klausytis kaip juodaplaukis murma savo paties parašytus žodžius po savo nosimi, naiviai tikėdamasis, jog jis vienintelis girdi juos, kaip po sėkmingo kūrybos proceso jo veide švytėdavo ne itin pastebima, tačiau Angelo širdį suvirpinanti šypsena.

Išgirdęs tylius batų kulnų atsimušimo į medieną garsus Angelas atmerkė akis, tačiau neapsisuko žinodamas kas yra tas vienintelis asmuo neskaitant jo vis dar pasirodantis čia. Ir jis tikėjosi, jog jis yra priežastis kodėl juodaplaukio kojos vis dar atneša jį į šią vietą neskaitant jo užverstos dienotvarkės, kuri vertė jį keliauti į tą studiją kiekvieną dieną, nes Semas negalėjo ištrūkti iš to kam jis pasirašė suraitydamas savo parašą sutarties gale.

- Labas rytas, Angele.- išgirdęs tą patį duslų balsą Angelas pažvelgė sau per petį ir buvo sutiktas žemesniojo vaikino tarp savo išbalusių ir ilgų pirštų spaudžiančio nedidelį, rudą, popierinį maišelį. Vaikino veide, kurio šį rytą nedengė jokie akiniai, buvo menka šypsena jam kiek pakėlus maišelį ir pakračius jį į šonus.- Eime.- Semas tyliai sumurmėjo bei žengė dar keletą žingsnių arčiau savo laisva sugriebdamas vieną iš jaunesniojo vaikino plaštakų, kuri vis dar spaudė ne tokį tvirtą turėklą nenorėdama jo paleisti, tačiau tai pasikeitė tą akimirką, kai jo oda pašiurpo pajutus šaltus pirštus susipinančius su priklausančiais jam.

Angelas nežinojo ko jis iš tiesų turėjo tikėtis iš vyresniojo, tačiau mažiausiai jis apgalvojo variantą, į kurį įėjo ėjimas link tų medinių, nuolat girgždančių ir jo batų dar neliestų laiptų. Samueliui nusileidus vienu laipteliu žemyn jis suspaudė vaikino ranką taip stipriai, jog jie abu galėjo prisiekti, kad jo kaulai trakštelėjo, jo kojoms sustojus ties pakylos kraštu ir sustingus. Pilkšvos akys neatsitraukė nuo vaikino nė akimirkai, vyresniojo nykščiui lėtai braukiant per vaikino rankos odą ir mėginant nuraminti jį, nes liesdamas vien jo plaštaką jis galėjo justi Angelo drebulį.

Semas nesakė nieko. Jis tiesiog stebėjo kaip jaunesnis vaikinas ranka spaudžia turėklą jam giliai įkvepiant ir stengiantis susitelkti ties savęs raminimu, nes nė vienas iš jų nenorėjo, jog pastarasis dėl savo kūno kratymosi nusiridentų stačiais laiptais. Vaikinų bendravime retais atvejais žodžiai išreikšti balsu būdavo viršiausi, tačiau iš tų keleto momentų juodaplaukis spėjo sužinoti kokia buvo tikroji šios baimės priežastis ir, jog, jo palengvėjimui, ji nebuvo susijusiu su Angelo sveikata ar traumomis praeityje. Tai tebuvo dalykai pasiekę jo akis ir besislepiantys jo byloje, kuriuose galėjo būti dalelė melo. Deja, vaikino naivumas neleido jam net pagalvoti apie galimybę, jog dalykas, kurio jis taip bijojo ir vengė beveik aštuoniolika metų, iš tiesų neturėjo jokios sąsajos su jo tėvų mirtimi.

Žodis baimė ne itin apibūdino situaciją, nes Angelas buvo persigandęs. Galbūt tai buvo priežastis kodėl vyresnysis nuoširdžiai nustebo vos giliai įkvėpęs brunetas nusileido keletu laiptų žemyn atsidurdamas žemiau už jį patį bei vos per dešimtį laiptų nuo šilto, saulės įkaitinto smėlio.