𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXIX.

Balandžio 3 diena, 2017 metai

23:26

Angelas net nedrįso įsivaizduoti kažko kas būtų susiję su vyresniojo vaikino gyvenimu. Jis žinojo, jog Samuelis Bleikas negyveno tobulame muilo burbule, mėgaudamasis kiekviena savo egzistencijos akimirka ir turėdamas viską ko jis nori. Jam nereikėjo žinoti vaikino gyvenimo istorijos, nes jam pakako žvilgsnio buvusio pilkšvose vaikino akyse, kuris išdavė kiekvieną dalyką, kurį jis slėpė giliai savyje. Tame savyje, kuris visą parą praleisdavo tamsiame kambario kampe, o ne tame, kuris spaudė aštuoniolikmečio ranką ir jautė savo širdį šokančią lauk iš krūtinės, nes jis galiausiai išlys į dienos šviesą prieš vienintelį asmenį, kuris dar nežinojo nieko apie jį.

Kadangi vardas ir amžius visiškai neparodė kas iš tiesų yra juodaplaukis.

Pasiekus kelis aukštus turintį pastatą, kuris buvo visiškai tamsus neskaitant pritemdytų šviesų sklindančių iš trečiojo aukšto, Semas įkišo laisvą ranką į tamsių džinsų kišenę ir sugraibė kelis raktus gulėjusius joje. Vaikino kojos menkai drebėjo jam pasiekus duris, kurios buvo akis akinančios baltos spalvos. Ir net ne pačios akyliausios jaunesniojo akys galėjo pastebėti vaikino drebančias rankas jam įkišus raktą į nedidelę spyną bei pasukus jį. Vos blyški Semo ranka sugavo rankeną ir ją truktelėjo į jų pusę Angelas galėjo matyti žalią lemputę degančią siaurame koridoriuje.

Nė vienas iš vaikinų eilinį kartą nepasitelkė žodžių galios suprasdami vienas kitą nebyliai. Brunetas peržengė pastato slenkstį įeidamas į vidų ir vos jam žengus kelis žingsnius į priekį durys buvo tyliai užvertos. Prasispraudęs pro jį Semas žengė kelis žingsnius priekin ir pradėjo kilti laiptais prieš tai praeidamas keletą durų, kurios buvo šiame koridoriuje.

Tylūs jaunesniojo žingsniai girdėjosi už jo keldami vaikino jaudulį su kiekviena akimirka. Sukdamas porą raktų tarp savo ilgų pirštų žemesnysis užkilo laiptais sustodamas antrąjame aukšte ir daug lėtesniu žingsniu pradėdamas eiti link sidabrinių durų, už kurių buvo jo baimės šaltinis. 

Angelas stengėsi nežvelgti į vyresnįjį, nes tą akimirką labiausiai vaikinas bijojo sugadinti viską ir priversti vaikiną jaudintis daug labiau. Nepaisant to, jog juodaplaukio širdis kone šoko lauk pro jo gerklę tą akimirką, kai jis pasiekė tas sidabrines duris, Angelas buvo daugiau nei ramus. Tai buvo tikriausiai pirmasis kartais, kai jis nesijautė taip lyg viskas jo viduje rėkte rėktų kaip stipriai jis jaudinasi dėl to kaip arti jo vaikinas yra ir kaip jam patiko jausti jo ranką spaudžiančią jo.

Angelas nežinojo ko jis iš tiesų tikėjosi. Ar didelio kambario su veidrodinėmis sienomis, jaukaus buto, kuris turėjo nedidelį kambarį, įvardijamą kaip studija, ar tikrų tikriausios studijos, kurią jis iš tiesų ir gavo. Nes tai tebuvo viso labo keturias sienas turintis, jaukus kambarys juodomis sienomis ir medinėmis durimis jo dešiniajame kampe. Jame tebuvo viena sofa, mažas stalas prie lovos ir didysis, apkrautas tiek daug technikos kiek Angelas niekuomet nesitikėjo pamatyti.

Jaunesniajam stovint tarpduryje ir plačiomis akimis žvelgiant į kambario vidų kol tuo tarpu blyški ir plona juodaplaukio ranka spaudė rankeną, jo žvalioms ir plačioms akims stebint bruneto nepriekaištingą profilį, jie tylėjo. Vaikino ranka ir visas kūnas atsipalaidavo vos mėlynos akys nukrypo į jį šypsenai atsiradus vaikino veide, o skruostuose pasirodžius menkoms duobutėms.

- Ačiū.- tylus žodis pasiekė Semo ausis tam aksominiui balsui atsimušus į jo odą ir privertus kraują suplūsti į jo veidą, skruostams ir jo ausų galams užsidegus raudona spalva, kuri tik paplatino jaunesniojo šypseną, jam žengus kelis žingsnius ir priekį. Gavęs pakankamai erdvės Semas užvėrė duris po savęs nesivargindamas jų užrakinti, nes norint patekti į šį pastatą reikėjo turėti raktus nuo paradinių durų. 

Jaunesnysis stovėjo viduryje kambario nužvelgdamas visą jo vidų nesuskaičiuojamą galybę kartų, nes galbūt jo protas vis dar nesuvokė, kad galiausiai po tiek dienų susilaikymo nuo mąstymo apie šią vietą jis galiausiai gali drąsiai stovėti ant minkštu kilimu padengtų grindų ir matyti tai kas iš tiesų bent kažkuria dalimi galėjo parodyti kas iš tiesų buvo tas vaikinas stovintis už jo.

- Gali atsisėsti ant sofos.- tyliai sumurmėjęs kelis žodžius, kurie skrido į jaunesniojo pusę privertę jį atkreipti dėmesį nuo keleto kompiuterių, kurie gulėjo ant stalo, vieno jo ekranui šviečiant taip ryškiai, jog jis apšvietė visą kambarį, Semas pajudėjo iš savo stovimos vietos.

Apėjęs nedidelį, stiklinį stalą Angelas klestelėjo ant sofos krašto stebėdamas kaip keliais žingsniais juodaplaukis patraukia prie didesniojo stalo prieš tai nuspausdamas nedidelį, baltą šviesos jungiklį ant sienos leisdamas kambariui nušvisti, kas įvyko tikriausiai pirmąjį kartą per kelerius metus, nes vaikinui pakakdavo šviesos, sklindančios iš jo kompiuterio ekrano. 

Pasiekęs savo juodą, oda aptrauktą kėdę jis atsisėdo ant jos užverdamas kompiuterio ekraną vien tam, jog be jokių trukdžių galėtų pažvelgti į jaunesnįjį vaikiną, kurio akys tą akimirką buvo nukreiptos į jį ir neatsitraukė nė akimirkai.

- Tu gyveni čia? Turiu omenyje miegi, valgai-

- Aš nemiegu.- Semas nutraukė Angelo murmėjimą stebėdamas susiraukimą atsirandantį vaikino veide. Blyškias rankas padėjęs ant savo kojų juodaplaukis leido ilgiems pirštams apsivyti jo kelius, jaučiant šaltą odą per plyšius džinsuose. Dalykas privertęs vaikiną nuleisti akis buvo faktas, jog jis galėjo užčiuopti savo kaulus, kurie privertė jį suspausti kojas kartu ir džiaugtis tuo, jog stalas uždengia kone visą jo apatinę kūno dalį. Deja, viršutinioji buvo matoma, tačiau platus megztinis dengiantis vaikino kūną išgelbėjo jį nuo žvilgsnio į jo pernelyg matomą raktikaulį ir plonas rankas.

- Taigi tu vampyras?- nekaltas ir šmaikščią gaidelę turintis klausimas išsprūdęs pro bruneto lūpas privertė pilkas Semo akis pakilti ir pažvelgti į vaikiną, kuris visą laiką spoksojo į jį nejausdamas jokios gėdos ar noro atitraukti įkyrų ir nejaukiai pasijusti priverčiantį žvilgsnį. 

- Deja, ne, tačiau esu tikras, jog atrodau kaip toks.

Tad kai tą akimirką Angelas surakino savo akis su Semo jis galėjo matyti kažką kitokio vyresniojo vaikino žvilgsnyje. Kažką kas leido suprasti, jog galbūt jo gyvenimas nebuvo viena didelė nesėkmė, nes tas menkas žybėjimas eilinį kartą įrodė, kad jis dievina tai ką daro. Ir galbūt tą vakarą Angelas suprato, jog net norėdamas jis negalėtų užimti tokios aukštos pozicijos šio menkai pažįstamo vaikino gyvenime, nes niekas kitas negalėjo priversti jo akių spindėti taip stipriai kaip buvimas tame mažame kambaryje, kuriame jis priklausė ir jautėsi laisvas.

○ d e e p e n d ○

17•06•10