𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXXVIII.

Balandžio 18 diena, 2017 metai

10:24

Semas nemiegojo.

Užmerkęs akis jis tegalėjo klausytis asmens, gulinčio šalia jo, kvėpavimo ir stengtis suvaldyti savo mintis, kurios neleido jam nusiraminti. Nes nepaisant to koks ramus vaikino kūnas buvo ir to koks atsipalaidavęs jis jautėsi gulėdamas jaunesniojo rankose, jo mintys sukosi taip greitai, jog jis ėmė manyti, kad jo galva sprogs po dar keleto minučių tokio intensyvaus mąstymo.

Jis išmėgino viską. Semas stengėsi susitelkti ties Angelo ranka permesta per jo liemenį, stengėsi galvoti apie savo geriausią draugą, kurio skambutį jis atmetė vakar vakare, mėgino tiesiog spoksoti į jaunesniojo ramų veidą bei kelis kartus nužvelgti jo nepriekaištingus veido bruožus. Vieną akimirką jis išdrįso net paslėpti savo veidą jaunesniojo šiltoje krūtinėje, tačiau tai nepadėjo.

Tad galiausiai Samuelis nustojo stengtis.

Jis tiesiog gulėjo savo ilgais pirštais žaisdamas su bruneto megzto megztinio kraštu ir stengdamasis ignoruoti menką odos lopinėlį, kurį atvėrė pakelta medžiaga ir kuris leido matyti džinsų kraštą. Tačiau net jam mėginant ignoruoti tai, jo paraudęs veidas sakė ką kitą. Ir galbūt tas minutes, kurias jis praleido spoksodamas į nedidelę, tačiau puikiai matomą odos dalelę, jis suvokė kaip jaunesnysis jausdavosi kiekvieną kartą, kai Semo apsmukę drabužiai atskleisdavo daugiau negu kam nors reikėjo matyti.

Dalykas privertęs vaikiną atleisti švelnų megztinio kraštą buvo žvilgsnis, kurį jis galėjo justi ant savo veido. Suspaudęs rankas į kumščius ir akimirkai nustojęs kvėpuoti jis kilstelėjo akis bei pažvelgė į viršų sutikdamas kiek pavargusias, pilnai neatmerktas jaunesniojo. Angelas ketino prasižioti ir ištarti banaliausią pasisveikinimą vien tam, jog bent kiek padidinti galimybę išgirsti vyresniojo prikimusį balsą jam atsakant tuo pačiu, tačiau jis buvo nutrauktas tylaus beldimo į duris ir sustingusio Semo.

Vyresnysis nenorėjo pakilti iš lovos ir atsitraukti nuo tos šilumos, kurią skleidė Angelo kūnas, tačiau jis buvo priverstas tai padaryti vos beldimas pasikartojo. Jis nebuvo tikras kas tai galėjo būti, nes asmuo iš viršutinio aukšto nemėgo juodaplaukio dėl jam pačiam nežinomų priežasčių, tad tai privedė prie to, jog jie tiesiog nesikalbėjo įskaitant ir pasisveikinimus koridoriuose, o jo geriausias draugas įsiverždavo į šią patalpą lyg tai būtų jo namai. 

Perlipti per jaunesniojo kūną nebuvo itin sudėtinga, tačiau Semo veidas galvojo ką kitą užsiplieksdamas raudona spalva ir priversdamas pasijusti jį nejaukiai dėl melsvų akių žvilgsnio. Galiausiai tvirtai atsistojęs ant savo vėsių grindų jis gavo progą pasitaisyti džinsus, su kuriais miegojimas ir mėginimas užmigti nebuvo toks nepatogus kaip dažniausiai skųsdavosi Hansas. Trumparankoviais, baltais ir kiek pernelyg laisvais marškinėliais paslėpęs savo džinsų viršų jis patraukė prie durų tuo pačiu nuo savo darbo stalo pagriebdamas visą praėjusį vakarą nenaudotus akinius ir ranka perbraukdamas per susivėlusius plaukus, kurie atrodė lygiai taip pat kaip jo kasdienė, dažniausiai vėjo suvelta šukuosena.

Sugriebęs savo durų rankeną ir palenkęs ją, Semas pravėrė duris pakankamai, jog jis galėtų pažvelgti į už jį aukštesnį asmenį, stovintį kitoje pusėje bei atrodantį lygiai taip pat kaip ir praėjusį kartą, kai jis matė jį. Nebūdamas tikras tuo ką jis mato, nepaisant to, jog jo rega buvo ganėtinai gera, juodaplaukis užsimaukšlino savo akinius ant akių leisdamas jiems kaboti ant jo nosies galo.

Jo geriausias draugas žvelgė į jį pro tvarkingai ant kaktos krentančius plaukus ir tamsias blakstienas, savo rankas gniauždamas į vieną kumštį ir tokiu gestu išreikšdamas savo nervinimąsi dėl šio susitikimo.