𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XV.

Kovo 17 diena, 2017 metai

6:57

Angelas spaudė savo sušalusius pirštus kartu, žvelgdamas tiesiai ir sportbačio priekiu tyliai spartydamas turėklo apačią. Jis žinojo, jog dabar būtų pats laikas sugrįžti į Tajaus butą, tačiau jis visiškai nesijaudino dėl to mėgaudamasis menka šiluma, kuri sklido, nuo vyresniojo vaikino stovinčio šalia jo ir taip pat žvelgiančio į tamsų vandenį, kuris atspindėjo kylančią saulę. Jis jautė baimę kiekvienai pakilusiai bangai, kiekvienam kartui, kai vanduo nuskalaudavo krantą ir jo ausys sugaudavo tylų bangų ošimą.

Vaikinas neturėjo tragiškos praeities, kuri būtų susijusi ar iššaukusi jo baimę vandeniui ir giliai jūrai, prie kurios jis gyveno beveik aštuoniolika savo gyvenimo metų. Jam niekuomet neteko skęsti, būti skandinamam ar vaikystėje klausytis įvairių pasakojimų, kurie jam įvarė panišką baimę. Tačiau faktas, jog ta pati jūra ir tas pats šiurpiai tamsus ir ledinis vanduo pasiglemžė jo tėvus buvo pakankamas, kad vaikinas nenorėtų net žvelgti į šią pusę, tačiau galiausiai jis pasidavė ir nusprendė įveikti savo baimę.

Suvokimas, jog jau sekančią dieną Angelas oficialiai bus suaugęs smogė taip stipriai, jog vaikinas turėjo rankomis sugriebti medinį turėklą vien tam, jog išsilaikyti ant drebančių ir linkstančių kojų.

Semas pastebėjo tai.

Pastebėjo kaip stipriai vaikino rankos sugniaužė turėklą vos jo krumpliai nušvito balta spalva. Pastebėjo kaip greitai ir stipriai jo akys užsimerkė ir garai paliko jo lūpas jam atsidusus. Jis norėjo pasakyti kažką, tačiau galbūt netikėtai atsiradęs drovumas, būnant prie būtent šio septyniolikmečio stabdė jį nuo žodžių norinčių išsprūsti pro lūpas.

- Rytoj mano gimtadienis.- galbūt tai galėjo nuskambėti savanaudiškai ir taip, lyg jaunesnysis reikalautų kažko iš menkai pažįstamo vaikino, tačiau kažkas Semo galvoje leido jam suprasti, jog tai nebuvo kažkas tokio. Nes jeigu vaikinas būtų savanaudis, tą akimirką jis nebūtų spaudęs turėklo taip stipriai lyg mėgintų jį sutraiškyti, o jo veidas nebūtų praradęs tos rusvos spalvos, kuri puikiai kontrastavo su kylančios saulės spinduliais.

Semo pilkšvos akys nukrypo į bruneto profilį jam giliai įkvėpus ir alkūnes atrėmus į turėklą bei ant suspaustų kumščių pasidėjus smulkų smakrą. Jis prisimerkė stebėdamas kaip švelnus vėjas suvelia rusvus vaikino plaukus, kurių tik mažos dalies nedengė pilko megztinio gobtuvas.

- Tai nėra taip blogai.- žodžiai išsprūdo pro jo rausvas lūpas, kurios įgavo spalvą tik dėl prieš mažiausiai keturias valandas suvalgyto maisto ir to, jog jis nuolat jas vilgė liežuviu. Vos per keletą akimirkų bruneto galva pasisuko į Semo pusę jam sutikus tas pačias šviesias pilkas akis, kurios neatsitraukė net jeigu vaikino skruostai išdavė, jog jis nesitikėjo tokio netikėto akių kontakto.

- Ką?- tylus klausimas išsprūdo pro vaikino lūpas jam kiek atleidus turėklą, kadangi tą akimirką jo žvilgsnis buvo sutelktas ne į bauginantį vandenį, o į smulkaus sudėjimo juodų plaukų kupetos savininką šalia jo.

Žemesnysis nusuko žvilgsnį ir nuleido akis pažvelgdamas į šviesų smėlį esantį po pakyla. Jis kiek persisvėrė per turėklą praverdamas lūpas ir pasiruošdamas kalbėti. Nes nepaisant to, kad žodžiai nebuvo vaikino silpnybė, tais momentais, kai jam reikėdavo kalbėti jis jausdavosi nedrąsus. Galbūt tai buvo faktas, jog jam nepatiko jo balsas ar tai, jog dažniausiai jis užsikirsdavo, retkarčiais pasiduodamas mykčiojimui. Ir tai privedė iki to, kad priversti Semą Bleiką kalbėti buvo sudėtinga.

- Pilnametystė nėra taip blogai. Žinoma žinojimas, jog dabar tau pačiam reikės rūpintis savimi ir daryti visus dalykus, kuriuos daro suaugusieji ganėtinai baugina. Tačiau galiausiai tau nereikės klausyti jokių nurodymų ir tu neturėsi limitų ir ribų, neskaitant įstatymo. Tačiau net ir jis nebuvo problema man.- tai buvo tikriausiai daugiausia ką juodaplaukis buvo kada nors ištaręs Angelui ir tai privertė atsirasti menką šypseną bruneto veide jam stebint vaikino tamsias ir tankias blakstienas virpant, vos jo akys užsimerkė. Švelni šypsena surado savo kelią į vyresniojo veidą, jam greitai nuleidus galvą, nes Semas nenorėjo, kad kažkas pamatytų jį besišypsantį.- Niekas tavęs nebelaiko ir galiausiai gali vytis tą apie ką visuomet svajojai. Niekas nebegali teisti tavęs, nes dabar tu atsakai už kiekvieną, kad ir mažiausią, sprendimą savo gyvenime.

Šypsena lėtai dingo iš septyniolikmečio veido jam stebint vyresnįjį, kurio veido išraiška pasikeitė. Jame išryškėjo susiraukimas jo plačioms akims atsimerkus be galo greitai bei pažvelgus į saulę, kuri apšvietė visą pakrantę.

Tokie momentai leisdavo Semui suvokti, jog galbūt jis padarė klaidą. Jog galbūt jis turėjo išklausyti savo tėvų moralų ir perimti iš jų lėktuvo bilietą bei studijuoti tą profesiją, dėl kurios jie taip sunkiai dirbo. Galbūt jis turėjo atiduoti savo svajonę vardan to kas buvo teisinga ir naudinga jam.

- Atleisk.- tylus žodis prabėgo pro vaikino lūpas, kurių spalva po truputį nyko atšiauriam vėjui atsimušant į jas, o jo dantims kas keletą akimirkų sukandant rausvą paviršių.

Jis nenorėjo leisti sau kalbėti apie tuos metus, kurie jo gyvenime buvo siaubingiausi. Tuos metus, kurių metu jis padarė daugiau klaidų negu per pastaruosius penkerius. Tuos metus, kurie privertė jį atmerkti akis ir suvokti, jog galbūt pasaulis sukosi ne aplink tą dėmesį, kurį jis gavo. Jog pasaulis sukosi apie tai kas dėjosi jo galvoje.

Apie tai ką jis įvardijo kaip savo svajonę ir tikslą. Tai kas buvo prieš pat jį, tačiau tuo pačiu net ištiesęs rankas jis negalėjo to pasiekti.

- Man patinka tavo balsas.- galbūt dėl to fakto, jog Semas nekalbėjo daug ir daugiausiai jo balsą jis girdėjo tą kartą, kai juodaplaukis nusprendė pritarti jo dainavimui tyliu žodžių murmėjimu, jog vaikino balsas yra be galo žemas ir raminantis Angelas suvokė tik tada. Švelnus šiurpas nusirito jo stuburu žemyn, pasiekdamas rankas ir priversdamas jas suspausti į kumščius suspaudžiant megztinio kraštą vos prisiminimas apie duslų ir stabilų balso tembrą pasiekė jo mintis ir privertė skruostus įgauti švelnų rausvą atspalvį.- Ačiū.- švelni šypsena surado savo kelią į Angelo veidą vaikinui neatitraukiant žvilgsnio nuo vyresniojo, kuris nedrąsiai ir lėtai pakėlė savo galvą leisdamas savo akims susirakinti su tomis, kurios buvo skaidresnės ir labiau žavinčios negu tas nuostabiais atspalviais nušvitęs, saulės apšviestas jūros vanduo.

Angelas buvo dėkingas Semui už tai, net jeigu tą akimirką vaikino protas vis dar nesuvokė tikrosios jo žodžių reikšmės. Jis žinojo, jog patikėti juodaplaukio žodžiais nebūtų tokia didelė klaida ar nuodėmė, nes jis jau buvo peržengęs tą bauginančią ribą, kuri atrodė dar siaubingesnė dėl to, jog šį kartą vaikino venomis srūvantis kraujas nebuvo apnuodytas baltomis tabletėmis stovinčiomis ant spintelės, jo geriausio draugo bute.

Jis buvo savimi be jokių papildomų antidepresantų ir skausmą malšinančių vaistų ir būtent tuomet Angelas suvokdavo, jog galbūt jis nėra tokia didelė tragedija, ir, jog po visko jis nusipelnė išvysti ryškią rytojaus saulę nudažančią tamsų vandenį pasakiškomis spalvomis.

○ d e e p e n d ○

17•04•04