𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XII.

Kovo 15 diena, 2017 metai

16:19

Semas Bleikas buvo nematomas.

Ir galbūt tai buvo ta priežastis kodėl jis taip siekė dėmesio po savo tryliktojo gimtadienio, kurį jo tėvai per didelį susitelkimą ties darbu pamiršo. Galiausiai viskas nusirito ties tuo, jog smulkaus juodaplaukio tamsių džinsų kišenėse gulėjo kvadratinis cigarečių pakelis ir žiebtuvėlis bei kišeninis peilis, tokiems atvejams apie kokius Semas nebenorėjo galvoti. Ties tuo, jog jo išblyškusi oda buvo sutepta ne viena mėlyne ar randu po konfliktų, kurie pasibaigdavo kovomis, į kuriuos jis įsivėlė.

Semas stengėsi pamiršti.

Pamiršti viską į ką jis įsivėlė per savo savanaudiškumą ir kvailumą, nes tik galbūt jis buvo pernelyg jaunas, jog suvoktų, kad dirbami jo tėvai tiesiog norėjo užtikrinti jo ateitį. Ir galbūt jis vis dar buvo savanaudis ir kvailys, kadangi jis perspjovė visus jų planus ir dingo iš miesto kartu su Hansu vien tam, jog pasmerktų save sėdėjime viename kambaryje penkeriems metams.

Semas buvo įsitempęs, kai tą trečiadienio popietę jo rankos skausmingai spaudė medinį turėklą, jam jaučiant vis dar menkai pažįstamo vaikino žvilgsnį įsmeigtą į jo nugarą. Ir net nematydamas vaikino veido Angelas kuo puikiausiai suvokė, kad jame buvo kažkas kitokio. Nes smulkesniojo skruostai neparaudo jam netikėtai sugavus bruneto žvilgsnį ir jis nesivargino dėl to kaip bepotiškai šalta jam yra, kadangi net drebėdamas jis neužsitraukė savo švarko su kailiu viduje.

Tą popietę Semo akys tiesiog tuščiai žvelgė į tamsią, banguojančią jūrą, kuri skalavo siauro paplūdimio kraštą jausdamas nedidelį kvadratinį pakelį jo džinsų kišenėje kiekvieną kartą sujudėdamas. Nes net mėgindamas pamiršti jis vis dar turėjo senus įpročius, kurie laikėsi įsikabinę jo taip stipriai, jog tai kone dusino jį.

Viskas ką jis galėjo daryti tai spausti medieną taip stipriai, jog jo krumpliai visiškai pabąlo, kadangi noras įsidėti nuodų pagaliuką tarp suskeldėjusių lūpų buvo beprotiškai stiprus. Semas nerūkė jau penkis metus, kadangi kiekvieną kartą jo mintis užplūdus kūrybinei krizei jis tiesiog miegodavo ištisas dienas, arba net savaites, nepakildamas nuo savo sofos iki naujų dainų žodžiai arba melodijų fragmentai negimdavo jo galvoje.

Tačiau dabar kažkas jame atsijungė. Nes jis negalėjo paliesti kompiuterio klaviatūros nepajusdamas panikos, jog jam nepavyksta daryti to kam jis buvo gimęs ar juolab užmerkti akių, nes padaręs tai jis galėjo matyti tik tuos žydrus, už jūrą skaidresnius kristalus, kurie priklausė vaikinui sėdinčiam už jo.

Angelas buvo pavargęs nuo kurtinančios tylos, tad priėmęs faktą, jog šiandien buvo ne Semo diena ir jis nebuvo pakankamai artimas jam, jog galėtų paklausti kas nutiko jis tiesiog atsilošė ir užmerkė akis pradėdamas sukti rusvą buteliuką tarp pirštų. Tylus, jau įprastu tapęs niūniavimas, išsprūdo pro jo rausvas, šiltesnėmis oro sąlygomis vyšnių raudonumą primenančias, lūpas. Brunetas stengėsi būti tylus, nes jis bijojo sutrikdyti savo mažame pasaulyje paskendusį vyresnįjį, kuris stovėjo lyg įkaltas į medinę pakylą, kartas nuo karto pakeisdamas savo stovėjimo poziciją.

Tą popietę Semas buvo pernelyg atsijungęs nuo visko, jog suvaldytų save tą akimirką, kai tylūs pažįstamos melodijos žodžiai išsprūdo pro jo blyškias lūpas, mažai ir tyliai kertelei jo smegenyse tikintis, jog Angelas neišgirs jo beviltiško mėginimo išdainuoti žodžius tos dainos, kuriuos melodija sklido iš septyniolikmečio pusės.

Tačiau brunetas galėjo girdėti kiekvieną duslų žodį išdainuotą žemu balsu. Ir net jeigu Semas neturėjo nuostabiausio ar gražiausio balso jis buvo pakankamas, jog priverstų jaunesniojo širdį pradėti plakti kone trigubai greičiau nei įprasta, kadangi vaikino mėginimas nebuvo bergždžias ir neskambėjo taip siaubingai, jog vos išgirdęs tai norėtumei užsidengti ausis ir pamiršti tą neįvardijamą tragediją.

Suvokęs, jog galbūt dvidešimt trejų metų vaikinas galiausiai pabudo iš savo trumpalaikės komos brunetas grakščiai pakilo nuo suoliuko ir keletu žingsniu prisiartino prie juodaplaukio atsistodamas šalia bei savo akis nukreipdamas į kone iš marmuro iškaltą Semo profilį, nes tai buvo daug geriau negu žiūrėti į jūrą, kuri vis dar kėlė jam baimę ir vertė ristis šiurpą stuburu žemyn.

- Kodėl tu lankaisi čia?- klausimas išsprūdo pro bruneto lūpas vyresniajam neatsisukant į vaikiną, nes jis nenorėjo, jog jo skruostai nušvitų raudona spalva vos jis sutiktų mėlynas akis nukreiptas į jį.

- Turiu savas priežastis.- Angelas nesitikėjo tokio greito atsakymo, nes dažniausiai Semui prireikdavo net keleto minučių, jog jis galėtų ištarti kažką. Tačiau šį kartą jis atsakė akimirksiu ir tai privertė šypseną atsirasti bruneto veide jam labiau palinkus į priekį vien tam, jog jis galėtų pažvelgti į visą juodaplaukio veidą ir pamatyti jį iš arčiau.

Troškimas pamatyti visus vyresniojo trūkumus, kurių jis negalėjo matyti iš toli, bei akis į akį susidurti su tamsiomis sruogomis dengusiomis jo kaktą, kurias pūsdavo vėjas, buvo toks stiprus, jog galiausiai mėlynakiui neberūpėjo kaip kvailai ar vaikiškai jis pasirodys. Semo akys nukrypo į jaunesnįjį, kuris spoksojo į jį iš arti. Vaikinas galėjo jausti šiltą raudoną užpildantį jo veidą ir kaip stipriai jis nekentė to kaip greitai jis susigėsdavo būtent prieš šį asmenį.

- Ką tu darai?- Semo liežuvis niekaip neapsivertė tam, jog ištarti vaikino vardą, nes net jam to nepripažįstant jis vis dar nesusitvarko su tuo kaip puikiai šis vardas atitiko vaikino išvaizdą.

Ir jis beprotiškai norėjo žinoti ar jo vidus toks pat žavintis bei atimantis kvapą.

- Norėjau pamatyti tave iš arti.

Tą akimirką Semas buvo priverstas nusukti akis, nes šypsena švytinti vaikino veide buvo per daug, jog jis tai atlaikytų nenusišypsojęs atgal.

Ir labiau už viską Semas Bleikas nemėgo šypsotis.

○ d e e p e n d ○

17•03•25