𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXV.

Kovo 26 diena, 2017 metai

13:19

Dangus buvo pernelyg tamsus tokiam dienos metui. Tamsūs, saulę užgožiantys debesys grąsino prapliupti lietumi bet kurią akimirką, tačiau atrodė, jog smulkus brunetas sėdintis ant vieno iš medinių laiptų, kurie šį rytą jam atėjus nebuvo padengti smėliu sluoksniu, nes stiprus vėjas nupūtė kone viską, visiškai nekreipė į tai dėmesio.

Tą dieną Angelas nusprendė išsiskirti iš minios. Tai nebuvo pirmasis kartas, kai vaikinas apsivilko ryškų rožinį megztinį ir tamsią striukę, kuri bent kiek sušildytų jį. Po kone kiekvienos emocinės krizės, kuri užplūsdavo dažniausiai netikėtai, pasitaikydavo keletas dienų, kai vaikinas nusprendė nusispjauti ant visuomenės nusistatymų, normų, kurias nurodinėjo teisiantys žvilgsniai, ir vietoje tamsių drabužių paslėpti savo kūną po plačiu, ryškiaspalviu apdaru, kuris iš tiesų maloniai kontrastavo su vaikino blyškia oda. Deja, jis to nežinojo, nes vos pramerkęs akis po trijų valandų miego jis apsirengė ir puolė pro duris greitu žingsniu eidamas link paplūdimio ir laukdamas.

Angelui patiko laukti.

Jis žinojo, jog daug labiau jam patiktų jausti vaikino buvimą šalia savęs ir sukaupus visą drąsą pažinti jį, tačiau taip pat jam patiko laukti. Jam patiko kaip švelniai ganėtinai stiprus vėjas vėlė jo tamsius plaukus, kaip jo suskeldėjusios lūpos retkarčiais sudrebėdavo dėl vėsaus oro ir tai kaip jis galėjo mėgautis ramybe. Nors labiau už viską vaikinas troško, kad tą tylą suterštų kito žmogaus kvėpavimas.

Nes palikti tragediją vieną, su savo mintimis, nesuskaičiuojamą galybę laiko buvo rizikinga.

Vaikinas skaičiavo minutes, kurias jis leido ant tų kietų laiptų, spoksodamas į apsiniaukusį dangų ir rankas gniauždamas švarko kišenėse. Garsus atodūsis paliko jo lūpas, pavargusioms akims užsimerkus ir jam giliai įkvėpus bei galvą atrėmus į turėklą. Nepaisant to koks pavargęs Angelas buvo, jis negalėjo miegoti. Oras buvo pernelyg sausas ir šaltas, jog jis galėtų užmigti šioje vietoje nepaisant to, kad vaikinas jautėsi beprotiškai pavargęs.

Brunetas nebuvo tikras kiek laiko jis praleido užmerkęs akis, tačiau jis suvokė, kad bent akimirkai jis buvo užsnūdęs vos jo jautrios ausys, iki šiol girdėjusios tik garsų ir galingą bangų ošimą, išgirdo tylų, tačiau tuo pačiu sunkų batų atsimušimą į medinės pakylos paviršių.

Iš pradžių Angelas nebuvo tikras dėl to, nes po beveik savaitės nesirodymo jis nenorėjo leisti sau patikėti, kad jis sulauks tos akimirkos. Tačiau, kai jis pajuto atėjusio asmens buvimą šalia savęs ir pasuko galvą susidurdamas su tais pačiais, vėjo suveltais juodais plaukais bei aštriais veido bruožais jis galėjo justi kažką nusiritančio nuo jo širdies ir leidžiančio jam ramiai įkvėpti.

Semas nežvelgė į jį. Vietoje to jis ištiesė savo kojas batų kulnais atsiremdamas į laiptą, kuris buvo keletu žemiau negu tas, ant kurio abu vaikinai sėdėjo, ir rankas suspausdamas į vieną kumštį, vos jis galėjo pajusti šaltį kandžiojantį jo odą. Vaikino pilkšvos akys, paslėptos po akiniais žvelgė žemyn jam nedrįstant pažvelgti į tą vaikiną, kuris jo mintis kirsdavo kiekvieną dieną ir ne vieną kartą buvo perėmęs kone visišką jų valdymą bei palikdamas vyresnįjį vaikiną tiesiog sėdintį bei spoksantį į sieną.

- Aš Angelas Monro. Visą savo gyvenimą praleidau našlaičių namuose ir prieš keletą savaičių buvau priverstas išeiti iš jų dėl vietų trūkumo. Šiuo metu gyvenu su savo geriausiu draugu.- Angelo žvilgsnis buvo įsmeigtas į vyresniojo profilį jam neatitraukiant žvilgsnio.

Vaikinas naiviai tikėjo, jog galbūt faktas, kad jis atsivers nepažįstamąjam, kuris kažkokiu būdu privertė jį pajusti adrenaliną. Jis juto norą gyventi ir sužinoti kas vertė tuos tamsius ratilus atsirasti po jo akimis ir akivaizdžiai per smulkų kūną skendėti kadaise jo dydžio buvusiuose drabužiuose. Ir, deja, vaikinas nežinojo, jog tai tebuvo vaikino pernelyg didelis perfekcionizmas ir faktas, jog jis jautė stiprią baimę visuomenei ir gyvenimui išorėje kas paskatino jį paskęsti jo apsėdimą primenančioje meilėje muzikai.

- Aš sergu.- žodžiams palikus vaikino lūpas jo žvilgsnis greitai nukrypo į tamsų vandenį, akims išsiplėtus. Nes jis suvokė, kad galiausiai gydytojas Mailsas nebuvo vienintelis asmuo išgirdęs tai. Jog jis buvo ne vienintelis, kuris girdėjo kaip bruneto balsas sudreba jam ištariant antrąjį žodį. Tą žodį, kuris vienintelis versdavo jo širdį susigniaužti krūtinėje, o kvėpavimą sustoti akimirkai.

Vienintelei akimirkai, kuri kiekvieną kartą buvo tokia reikšminga, kad jis nedrįsdavo jos pamiršti. Nes tą akimirką vaikinas suvokdavo su kokia realybe jis iš tiesų susidūria kiekvieną rytą atmerkdamas akis. Su realybe, kuri reikalaudavo jo gerti antidepresantus ir plačiai šypsotis Tajui patiekiant neretais atvejais nevykusią vakarienę ant stalo jo buto virtuvėje. Realybe, kurioje Angelas privalėjo norėti gyventi. Kur jo norai nebuvo svarbūs, nes jis turėjo kvėpuoti ir šypsotis.

- Eime.- vienintelis žodis paliko suskeldėjusias vaikino lūpas ir dingo vėsiame ore, juodaplaukiui pakilus nuo kietų laiptų ir ištiesus vieną ranką link vis dar mintyse paskendusio ir staiga nutilusio bruneto. Angelo plačios akys pakilo į viršų jam dar kartelį susidūrus su aštria žandikaulio linija ir veido profiliu. Semas nedrįso pažvelgti į jį tą akimirką, kai jis siūlė savo ranką jam pats negalėdamas patikėti tuo ką daro.

Nes Semas Bleikas nekentė žmonių ir būtent tą akimirką jis leido sau atsipalaiduoti bei mintyse ruošė žodžius, kuriais jis atsakys jaunesniajam. Kuriais jis leis jam suvokti, kad jo liga nėra svarbi. Nes iki šiol neegzistavo joks dalykas, kuris galėtų sustabdyti vaikino norą gyventi. Faktas, jog jis bijo gyvenimo nestabdė jo nuo fakto, kad jis norėjo kvėpuoti ir pramerkti akis po kiekvienos miego sesijos, kurią jis leisdavo sau.

Vos ilgi ir blyškūs Angelo pirštai įsprūdo tarp Semo ir jis pakilo nuo senų laiptų, juodaplaukis pajudėjo eidamas link akmeninės sienos bei stengdamasis ignoruoti tą organą, kuris plakė taip stipriai beprotišku greičiu varinėdamas kraują, jog jo skruostai užsiliepsnojo raudona spalva nepaisant fakto, kad šis veiksmas buvo jo iniciatyva.

Angelas nedrįso prisiartinti pernelyg arti vaikino, sekdamas paskui jį ir nepaleisdamas jo rankos, nes jis net neįsivaizdavo kas dėjosi vaikino galvoje. Jis vis dar nepažinojo vaikino ir nežinojo kas privertė pasyvųjį ir judėjimo bei žmonių nekenčiantį Semą spausti jo ranką ir būti pasiruošusį atskleisti kažką apie save asmeniui, kuriuo jis norėjo pasitikėti net jeigu nebuvo tikras ar tai gera idėja.

Ir vis dėlto geros idėjos niekuomet nebuvo Semo specialybė, tačiau jis leis sau pasimėgauti tuo tą akimirką ir galbūt gailėsis to ateityje.

○ d e e p e n d ○

17•05•14