𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

VIII.

Kovo 13 diena, 2017 metai

16:52

Pasakyti, jog Semas buvo šiek tiek pavargęs reikštų meluoti be proto stipriai. Vaikinas buvo lyg gyvas lavonas niekuomet negavęs reikiamos miego dozės, tad kai tą šeštadienio popietę jis krito ant savo sofos, nepatogius drabužius pakeitęs pirmais pasitaikiusiais ir užsitraukęs antklodę ant savo smulkaus kūno, jis išmiegojo visas dvidešimt šešias valandas kone nekrusteldamas.

Juodaplaukė įžengusi pro atrakintas studijos duris buvo nustebusi vaizdu kurį ji išvydo. Nes Hanso žodžiais jo geriausias draugas tikrai sėdės prie keleto kompiuterių, kurie buvo ant jo stalo, tyliai dainuodamas dainos žodžius ir pasiduodamas savo silpnybei, kuri buvo muzika. Tad, kai vos įžengusi pro pilkas duris Rebeka pastebėjo juodaplaukį gulintį ant sofos, veidą slepiantį pagalvėje ir susivyniojusį į baltą antklodę ji nežinojo kaip ji turėtų reaguoti.

Tyliai užvėrusi duris po savęs mergina nuėjo prie nedidelės sofos ir atsitūpė šalia jos nedrąsiai ištiesdama ranką ir pajudindama kaulėtą, baltais marškinėliais uždengtą Semo petį.

Tai nepadėjo. Niekas nepadėjo, tad praleidusi geras penkiolika minučių mėgindama pabudinti lyg mirusį vaikiną ji buvo beveik pasiduodanti iki juodaplaukis sujudėjo ir atmerkė pavargusias akis. Semui prireikė keleto akimirkų, jog jis susiorientuotų kas vyksta, nes miegas jam buvo retenybė ir jis nebuvo pratęs prie tokio gilaus pasimetimo jausmo pabudus po daugiau nei paros.

- Labas rytas.- šypsena atsirado jo geriausio draugo merginos veide jai atsidusus iš palengvėjimo, jog jis buvo gyvas ir ji nešvaistė savo laiko mėgindama prikelti lavoną.

Semo lūpos prasivėrė žiovuliui išsprūdus pro jas, tad jis greitai užsidengė burną ranka suvokęs, jog iš jos tikriausiai sklinda ne pats maloniausias kvapas. Atsisėdęs ir antklode prisidengęs savo smulkų ir veik išnykusį kūną juodaplaukis pasitrynė akis ir perbraukė per susivėlusius plaukus.

- Tifani mane atsiuntė, jog paimčiau dainos žodžius, o Hansas norėjo, kad patikrinčiau ar tu dar gyvas.- Rebeka ir Semas buvo susitikę daugiausiai keturis kartus, tačiau to užteko, jog juodaplaukė suvoktų kodėl jos vaikinas taip stipriai rūpinosi savo geriausiu draugu ir jo gerove. Galbūt Semas buvo pernelyg naivus arba kvailas, su kiekviena akimirka švaistydamas savo gyvenimą šiame kambaryje, tačiau niekas nedraudė jam vytis savo svajonę.

Jis turėjo tai ko Hansas ar niekas ką jie pažinojo neturėjo. Semas turėjo svajonę ir tikslą, tad jis siekė to nepaisydamas visų kliūčių, kurios jo kelyje tebuvo tokios menkos kaip miegas ir maistas.

Ir per keletą dienų prie šių prisidėjo dar viena, turinti šviesius rudus plaukus ir žavinčias melsvas akis, tačiau Semas vis dar nesuvokė to.

- Žinoma.- vaikinas leido tyliam žodžiui išsprūsti pro jo lūpas tą akimirką, kai jis nusimetė antklodę nuo savęs ir pasitvarkė pilkas treningines kelnes dengusias jo apatinę kūno dalį. Pakilęs nuo sofos ir pagriebęs akinius gulėjusius ant stalo jis nupėdino prie savo stalo klesteldamas ant kėdės, kurioje jau buvo įsispaudusios jo kūno žymės dėl pernelyg ilgo sėdėjimo ant jos.

Aukšta juodaplaukė stebėjo keleriais metais vyresnį vaikiną įjungiantį vieną kompiuterių ir neilgai trukus pradedantį spaudinėti jo klaviatūros mygtukus taip greitai lyg nuo to priklausytų jo gyvybė. Tai buvo pirmasis kartas, kai jie buvo dviese be Hanso, kuris nuolat mėgindavo pakelti visų nuotaikas savo entuziasmu, tad ji galėjo mėginti pasikalbėti su juo ir geriau pažinti vieną svarbiausių asmenų jos vaikino gyvenime, bet Rebeka nedrįso. Ji žinojo, jog Semas buvo tylus ir mintyse pasverdavo kiekvieną jos ištartą žodį, sugalvodamas tinkamiausią atsakymą. Nes net jeigu vaikinas neturėjo aukšto išsilavinimo ar diplomo kabančio ant jo studijos sienos jis buvo daug labiau subrendęs ir rimtesnis nei turėtų būti savajame amžiuje.

- Galbūt galėtumei pasakyti Tifani, jog prie žodžių sukūriau ir melodijos pagrindą? Ji neprašė to, tačiau nusprendžiau pamėginti sukurti paprastą įvadinę dalį.- ilgi vaikino pirštai patalpino nedidelį atmintuką į jam skirtą angą kompiuteryje, juodaplaukio akims pakilus ir pažvelgus į nepatogiai stovinčią ir nejaukiai nuo vienos ant kitos kojos šokinėjančią Rebeką. Jam net nereikėjo pažinoti merginos, jog jis ją priimtų ir nesijaustų nejaukiai bendraudamas. Tačiau vis dėlto ji nebuvo Hansas, nes jis toks vienintelis.- Iš tiesų visa tai yra užrašyta dokumente, tad tau nereikės vargintis.

Semas jautėsi nejaukiai dėl juodaplaukės žvilgsnio jai vis dar stovint ten pat ir kas keletą akimirkų žvilgtelint į duris. Retais atvejais kas nors gaudavo progą pamatyti vaikiną tokioje būsenoje. Su susivėlusiais, tamsiais plaukais, užsimiegojusiu veidu ir paprastais treningais, kurie krito nuo jo smulkių klubų lygiai taip pat kaip balti marškinėliai smuko nuo jo pečių jam nuolat pasitaisant juos.

Tarp jų tvyrojo ta nejauki tyla, kurią jautė tik Rebeka, nes Semas buvo įpratęs tylėti ir tai privedė prie to, kad tyla jam buvo maloni. Vienintelis dalykas sutrukdęs tylą buvo garsas, kurį išleido kompiuteris, vos visi failai buvo perkelti į atmintuką ir Semas ištraukė pastarąjį iš prietaiso. Pakilęs nuo kėdės ir pasitvarkęs akinius, kurie dengė jo gerokai gyvesnį veidą, juodaplaukis apėjo stalą ir ištiesė jį merginai.

Rebeka menkai nusišypsojo prieš paimdama jį ir neatitraukdama akių nuo vyresniojo, kuris ranka perbraukė per savo susivėlusius plaukus ir grįžo prie sofos klesteldamas ant jos.

- Tu tikras, jog tau nereikia nieko? Mes galime nueiti papietauti, o tuomet vykti pas mane ir Hansą. Esu tikra, jog jis džiaugtųsi-

- Man nereikia nieko, Rebeka. Iš tiesų aš turiu planų šiam vakarui.- vaikino akys nė karto nenukrypo į aukštą merginą, kuri vis dar stūksojo toje pačioje vietoje, nepatikliai žvelgdama į vyresnįjį. Pasakojimų išsprūdusių pro Hanso lūpas apie Semą Bleiką ji buvo girdėjusi pakankamai, jog žinotų, kad jos vaikinas tebuvo vienintelis asmuo, su kuriuo jis bendravo. Ir tą pačią akimirką, kai ji išgirdo vaikino žodžius, ji suvokė, jog galbūt juodaplaukis nebuvo toks beviltiškas ir užsisklendęs savyje jeigu po penkerių metų jis teikėsi išeiti iš šios vietos savanoriškai.

- Jeigu ko nors prireiks gali visuomet skambinti.- švelnių bruožų veide atsirado šypsena Rebekai galiausiai sulaukus Semo žvilgsnio. Ji nesitikėjo iš vaikino sulaukti panašaus atsako, tad vos jis linktelėjo juodaplaukė greitai apsisuko ir patraukė prie durų atverdama jas.

Semas krito ant sofos veidą panardindamas pagalvėje vos metalinės durys užsivėrė ir jis vėl liko savo mažame, keturių sienų apgaubtame pasaulyje, kurį pagrąžino tik muzikos garsai sklindantys iš prietaisų buvusių ant jo stalo ir skaidrios, mėlynos akys stovinčios tiesiai prieš juodaplaukį ir verčiantos jį gaudyti trūkstamą deguonį, nes jis turėjo vilties išvysti jas ir vėl.

○ d e e p e n d ○

17•03•12