𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XIII.

Kovo 16 diena, 2017 metai

22:56

Semas pirštu perbraukė per savo žiebtuvėlį stebėdamas kaip maža ugnis užsiplieskia nušviesdama jo veidą, kuris buvo apgaubtas tamsos. Visas paplūdimys skendėjo tamsoje vaikinui sėdint ant kieto suoliuko, nugara remiantis į grubią ir akmeninę sieną bei stebint žiebtuvėlį savo rankose ir dantimis kandžiojant apatinę lūpą.

Juodaplaukis nebegalėjo sėdėti savo kambaryje, nes kiekviena minutė praleista ten, varė jį į vis gilesnę neviltį. Labiau už kitų žmonių egzistenciją, Semas nekentė savo kūrybinės krizės. Nes kiekvieną kartą jis jausdavosi nereikalingas ir nieko vertas, kadangi jo primityvios smegenys nesugebėdavo sukurti paprastų dainų žodžių.

Tomis akimirkomis jis jausdavosi tuščias. Jo protas buvo tuščias, nes jame neskambėjo jokie muzikos garsai ar nebylūs žodžiai, ir kaip stipriai tai gramzdino jį žemyn. Taip stipriai, jog ketvirtadienio naktį jis sėdėjo paplūdimyje ir griebėsi paskutiniojo šiaudo, kuris buvo žalsvo žiebtuvėlio laikymas tarp jo sustingusių pirštų, išlaikiusio jo nervus šaltus ir nekopiančius link beprotybės ribos. Semas bijojo pratrūkti ir pradėti ašaroti iš panikos, jog galiausiai visi sunkūs darbo metai tiesiog nuplaukė, nes jo mintys užsiblokavo ir paliko jį visiškai vieną, jam tiesiog tuščiai spoksant į baltą lapą kompiuterio ekrane.

Semas suspaudė žiebtuvėlį tarp savo rankų ir atlošė galvą giliai įkvėpdamas. Vaikinas niekuomet neturėjo akivaizdžių problemų ir tais momentais, kai jis jausdavosi silpnas jis tiesiog slėpdavo tai. Hansas buvo vienintelis, kuris rūpinuosi juo, ir jis mažiausiai norėjo apkrauti vaikino pečius savo problemomis. Ir, deja, jis nesuvokė, kad jo slėpimasis nuo pastarojo nebuvo gera idėja, nes net šią akimirką viskas ką jo geriausias draugas galėjo daryti tai sėdėti jo atrakintoje, tuščioje ir šaltoje studijoje, be sustojimo skambinant į jo telefoną, kuris gulėjo ant staliuko prie sofos, nepaisant to, kad jis žinojo, jog Semas neatsilieps.

Hansas jautėsi keistai, nes tai buvo pirmasis kartas per visus jų bendravimo metus, kai vietoje beviltiško sėdėjimo toje pačioje vietoje, Semas išėjo kažkur. Arba tiesiog dingo, kas šiai situacijai tiko labiau, nes jis jo nematė jau visą savaitę ir kiekvieną kartą apsilankęs jo "namuose" jis buvo pasitiktas tuštumos. Kažkas buvo kitaip ir jis puikiai tai suvokė.

Tą naktį Semas nesijautė nustebęs vos jis išgirdo tylius žingsnius, kurie privertė jį nuleisti plačias ir visiškai žvalias akis į jo žiebtuvėlį, pirštu perbraukiant per jį bei uždegant vėl. Jis stebėjo kaip greitai ryški liepsna užgęsta vos menkas vėjas papūtė į jo pusę, suveldamas jo tamsius plaukus, kurių neuždengė gobtuvas.

- Tikėjausi, jog būsi čia.- tylus balsas pasiekė jo ausis juodaplaukiui kilstelėjus galvą ir pamėginus suvaldyti šypseną norėjusią atsirasti jo veide, vos tas pats neapsakomai išvaizdus ir verčiantis visą jo vidų apsiversti nesuskaičiuojamą galybę kartų vaikinas klestelėjo šalia jo ant kieto suoliuko. Semas paslėpė rankas savo švarko kišenėse kartu su žiebtuvėliu ir nusuko žvilgsnį į tamsią jūrą, kuri dabar buvo ganėtinai rami ir bangavo taip silpnai, jog vaikino akylos ausis beveik nesugavo jokio ošimo garso.

Tamsios Angelo akys žvelgė į tamsiaplaukį vaikiną, kuris dienos šviesoje atrodė neįtikėtinai gražus, tačiau tai ką jis matė prietemoje, jo veidą apšviečiant tik mėnuliui buvo neapsakoma žodžiais. Kone balta vaikino oda švytėjo, o jo plačios akys buvo ryškesnės nei mėnulio šviesa. Jis buvo gražus ir tai gniaužė jo kvapą.

Ir kiek daug Semui trūko iki tos tobulybės, kuri visų akyse buvo Angelas. Nors tikriausiai vaikinas vienintelis žinojo, jog jo viduje, po nepriekaištinga oda, suvelta plaukų kupeta ir dusinančiai nuostabia šypsena, slėpėsi tokia maišatis ir painiava, jog vos ne kiekviena septyniolikmečio naktis buvo praleista jam tyliai ašarojant Ty buto kambary, kuris priklausė jam. Jis tiesiog tikėjosi turėti kažką kas leistų jam be jokios abejonės nuryti tabletes kiekvieną rytą ir šypsotis nesijaučiant blogai viduje.

Jis tiesiog tikėjosi turėti kažką ką turėjo Semas, pats to nesuvokdamas.

- Kadangi aš nevalgiau vakarienės, ketinu padaryti tai dabar. Ir jeigu tu norėtumei prisijungti aš neprieštarausiu.- Angelas visiškai nesistebėjo tuo, jog vaikinas nekalbėjo. Jis akivaizdžiai nebuvo tas, kuris turėjo palaidą liežuvį ir nuolat naudojuosi juo nenutildamas, tad jis neprieštaravo vaikino tylai. Ir tik maža dalelė to buvo dėkingumas, nes šaltis sklidantis nuo juodų plaukų savininko traukė jį dar arčiau ir neleido atitraukti akių nuo jo veido.

- Dabar naktis.- žodžiai automatiškai išsprūdo pro vyresniojo lūpas net jeigu jis buvo pasiryžęs tylėti.

Jam reikėjo tylos.

Tylos, kurioje jis galėtų lėtai pasmerkti kvailiausius savo visos egzistencijos sprendimus ir lėtai žnaibyti savo ranką, nes jis nusipelnė to už tai koks beviltiškas jis buvo. Nes jis negalėjo daryti to kas leisdavo jam kvėpuoti. Jis negalėjo daryti nieko, nes tai kaip jo pirštai be tikslo kabojo virš juodų klaviatūros mygtukų leido jam suvokti, kokia beviltiška buvo jo egzistencija visa ko pabaigoje. Jis nenusipelnė to.

Jis nenusipelnė siekti savo svajonės, jeigu jis negalėjo daryti elementariausio dalyko, dėl kurio jis metė visas savo tėvų pastangas į tamsią bedugnę po visų jų bemiegių naktų ir kančių dėl jo.

Jam reikėjo tylos, kurioje jis galėtų nuteisti save lyg paskutiniajame teisme ir kitą rytą pabusti su visiškai švariomis mintimis, kurios leistų pradėti nesibaigiančio ciklo, nesuskaičiuojamą grandinės dalį, kuri pasibaigtų dar vienu tylos teismu.

Tačiau tuomet Angelo balsas pasibeldė į jo ausų būgnelius ir jis nesugebėjo suvaldyti žodžių išsprūdusių pro jo suskeldėjusias lūpas.

- Techniškai dabar vakaras.- net nepažvelgęs į vaikino pusę jis galėjo girdėti šypseną vaikino veide. Ta akinančią šypseną, kuri skausmingai vertė jį norėti nusišypsoti taip pat. Tačiau šypsena reiškė kažką gero ir iki to vaikino gyvenimui buvo toli.

Ir, deja, jis nežinojo, jog po vaikino šypsena slėpėsi viską griaunantis chaosas ir į jo kaklą alsuojanti tragedija.

Angelas vis dar šypsojosi tą akimirką, kai jo kūnas pakilo nuo suoliuko ir jo plačios akys pažvelgė į tamsų vandenį. Jis norėjo žengti drąsų žingsnį link medinių laiptų, su tamsiu turėklu ir nusileisti į apačią. Įveikti savo baimę ir tvirtu žingsniu žengti į suaugusiojo gyvenimą, kuris stovėjo tiesiai prieš jį ir atrodė toks siaubingai bauginantis, jog tai siuntė šiurpą vaikino stuburu žemyn. Įžengti ten su baltomis tabletėmis gulinčiomis giliai, giliai šiukšlių dėžėje, su tikra šypsena ir visiškai pamirštu ponu Mailsu.

Tačiau Angelas buvo tragedija ir jis negalėjo to pakeisti, net jeigu kiekvieną kartą šis suvokimas smogdavo taip stipriai, jog jis sugrįždavo į realybę tą pačią sekundę.

Nukreipęs žvilgsnį nuo tikriausiai ledinio ir ramaus vandens jis žvilgtelėjo į juodaplaukį, kuris vis dar slėpė save po tamsiais drabužiais ir plačiais akiniais bei apsisuko jausdamas savo širdį menkai kirbančią krūtinėje, pirmąjį kartą be jokio dusimo ir suvokimo, jog jam reikia išgerti dar vieną žudančią tabletę.

Viskas ką Semas galėjo padaryti tai stebėti kaip vaikinas lėtai pasuka už akmeninės sienos ir dantimis sukąsti savo apatinę lūpą. Menkas galvos papurtimas ir rankų atpalaidavimas buvo viskas ko jam reikėjo, jog jis pakiltų nuo suoliuko ir patrauktų paskui vaikiną gniauždamas norą ižnybti sau už kvailą ir jaudinantį poelgį.

Vis dėlto giliai viduje Semas buvo pasiilgęs nuotykių, kurie persekiojo jį paauglystės metais, ir jis norėjo susigrąžinti bent dalelę to, net jeigu tai buvo naktinis ėjimas į pirmą pasitaikiusią užkandinę dirbančią visą parą su menkai pažįstamu vaikinu, kurio gimimo liudijimas bylojo, jog jis yra Angelas.

○ d e e p e n d ○

17•03•28