𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XVI.

Kovo 17 diena, 2017 metai

19:41

Sidabrinės spalvos studijos durys atsidarė, aukštam vaikinui įžengus į vidų ir leidus joms užsitrenkti už jo. Bruneto veide išryškėjo stiprus susiraukimas vos jis pastebėjo savo geriausią draugą trinantį tą pačią kėdę, ilgais pirštais spaudantį juodus klaviatūros mygtukus taip greitai, jog jis ne kartą nustojo kvėpuoti keletui akimirkų.

- Nemačiau tavęs-

Hansas buvo nutrauktas vos Semas atitraukė vieną ranką nuo prietaiso ir priglaudęs pirštą prie lūpų išleido tylų, kiek agresyvų šnypštimą, kuris liepė jo geriausiam draugui užtilti ir neprabilti iki tol kol jis negaus leidimo. Pasitvarkęs ausines dengusias jo ausis jis sutelkė visą dėmesį į virtualų popieriaus lapą, kuris šį kartą buvo perpildytas žodžių.

Hansas tyliais žingsniais nuėjo prie minkštos ir oda uždengtos vaikino sofos krisdamas ant jos. Jis žinojo, jog dabar geriausias jo sprendimas būtų tiesiog tylėti, kadangi tai buvo ta Semo fazė, kurios metu jis nebijojo pakelti balso, atrodydamas pakankamai agresyviai nepaisant jo žemo ūgio ir smulkios figūros. Tai buvo tas momentas, kai po ilgos kūrybinės krizės jis galiausiai gavo galimybę išsikrauti. Išlieti viską kas susikaupė per visas valandas, kai jo mintys buvo visiškai tuščios.

Ir kaip puikiai Hansas žinojo, jog tokiais momentais Semas atsiduodavo savo kūriamai muzikai ir buvo laimingiausias, nes tik tomis akimirkos jo perfekcionizmas neužgoždavo visko ir jis didžiuodavosi kiekvienu sukurtu garsu ir parašytu žodžiu. Vienintelė problema buvo ta, jog tai įvykdavo retai. Kadangi kūrybinės krizės momentai pasitaikydavo ne taip dažnai, tačiau jie būdavo tokie skausmingi ir beviltiški, jog jautėsi daug ilgesni nei buvo iš tiesų.

Hansas sėdėjo tyloje ateinančias penkiolika minučių klausydamasis klaviatūros barškėjimo ir savo geriausio draugo kvėpavimo. Aukštesnysis gavo progą apsižvalgyti po jo studiją, kurią jis pažinojo pernelyg gerai. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.

Ant juodos, minkštos sofos gulėjo didelis kamuolys, kuris susidarė iš pagalvės ir keleto nerūpestingai susuktų antklodžių, žemas stalelis buvo visiškai tuščias neskaitant baltos lapų krūvos dailiai paguldytos jo kampe ir šalia jo geriausio draugo rankos nestovėjo įprastas kavos puodelis. Kažkas akivaizdžiai pasikeitė ir Hansas puikiai tai suvokė.

- Gali kalbėti.- praėjus dar keletui tylos minučių jaunesnysis galiausiai gavo progą praverti burną ir ištarti žodžius, kuriuos jis norėjo pasakyti jau patį pirmąjį kartą, kai prieš savaitę apsilankęs pas savo geriausią draugą nerado jo čia. Tai visiškai trikdė Hansą, nes pastaruosius penkerius metus vienintelis dalykas, kurį Semas darė tai sėdėjo šiame kambaryje ir darė tai kas jam teikė laimę bei ką jis mokėjo geriausiai.

- Kur tu buvai?- klausimas nerūpestingai išsprūdo pro vaikino rausvas lūpas jam palinkus į priekį ir alkūnes atrėmus į kelius, kuriuos atskleidė skylės jo tamsiuose džinsuose. Jis stebėjo smulkų vaikiną atsitraukiantį nuo stalo ir pakylantį nuo kėdės bei atskleidžiantį savo aprangą, kuri susidarė ne iš tų pačių nutrintų džinsų, kurie tikriausiai buvo tapę jo antra oda, o iš paprastų treninginių kelnių ir tamsaus megztinio su gobtuvu.- Kas tau nutiko?

- Neturiu nė menkiausios idėjos.- išbalę ir kaulėti vaikino pirštai suėmė akinių kojelę jam nutraukus juos nuo savo akių ir lėtai priėjus pro sofos bei leidus savo kūnui sukristi ant jos. Plačios bei kiek pavargusios Semo akys užsimerkė jam iškvėpus ir atpalaidavus savo pečius. Jis žinojo, jog užsimerkti buvo klaida, nes vienintelis dalykas, kurį jis matydavo tai padaręs būdavo dvi melsvos akys primenančios kristalus.

Semą sužavėti buvo sudėtinga ir viską pablogino faktas, jog jis nekentė aplinkinių žmonių. Tai buvo lyg šalutinis jo egzistencijos poveikis. Jis galėjo gyventi ir daryti tai ką ji dievina, turėdamas pernelyg rūpestingą geriausią draugą ir šeimą, kuri net ir būdama toli nuo jo vis tiek mylėjo jį, tačiau jis buvo pasmerktas būti vienas. Pasmerktas sėdėti tarp tų pačių keturių sienų, diena iš dienos nematant saulės spindulių ir prastai maitinantis.

Iki pasirodė Angelas ir užėmė visas jo mintis taip greitai, jog neretais atvejais Semui tekdavo įsižnybti vien tam, jog jis galėtų atitraukti savo mintis nuo jo.

- Kiekvieną vakarą lankiausi čia, tačiau tavęs nebuvo.- Hansas atsigulė lygiai taip pat kaip vyresnysis ir pakreipė galvą į kairę pusę, jog pažvelgti į ramų ir daug gyvesnį vaikino veidą. 

- Aš buvau paplūdimyje.

- Tu nekenti vandens ir išorinio pasaulio.- tylus murmėjimas sekė iš karto po vaikino žodžių kas privertė pilkšvas Semo akis atsimerkti, o jo galvą pasisukti į šoną pakankamai, kad jis susidurtų su savo geriausio draugo nepatenkinta veido išraiška. 

Hansas neketino džiaugtis dėl to, jog galiausiai juodaplaukis išeina iš šios visų pamirštos vietos, nes jis darė tai nepranešdamas jam kas vertė brunetą jaudintis beprotiškai stipriai ir negalėti normaliai miegoti visą savaitę. Nepaisant to, jog Semas buvo metais vyresnis už jį Hansas jautėsi lyg vyresnysis brolis, kuris turi rūpintis juo ir nepaleisti iš akių, kadangi niekas negalėjo būti tikras kokią kvailystę jis iškrės.

- Aš sutikau kai ką.- prie savo geriausio draugo Semas buvo lyg kitas žmogus. Jo skruostai neįgavo gėdingo raudono atspalvio jam sutikus jo akis ir jis kalbėjo tiesmukiškai neslėpdamas nieko. Galbūt Hansas buvo pernelyg didelė jo gyvenimo dalis, jog jis gėdytųsi kažko bei bijotų jam pasakyti.

- Ar tai tas pats asmuo iš mano gimtadienio?- nė vienas iš jų nesistebėjo tuo kaip puikiai brunetas viską prisiminė, nes tai buvo viena jo geriausių jo savybių. Viena iš tų, kuri sužavėjo tyliąją Rebeką ir leido jam užsitikrinti puikiai apmokamą ir gerą poziciją jo dabartiniame darbe.

- Jis man patinka.- žodžiai sąmoningai paliko dėl nuolatinio kandžiojimo paraudusias vaikino lūpas jam leidus menkai šypsenai atsirasti jose vos jis nukreipė savo žvilgsnį atgal į lubas ir užmerkė akis.

Hansas nebeketino klausti nieko kito, nes to vieno lūpų kilstelėjimo jam pakako, jog jis suvoktų visą situaciją. Kodėl jo geriausias draugas nebesėdėjo užsidaręs ir nusprendė, jog miegoti daugiau negu kartą per savaitę yra gerai. 

Šalutinis jo egzistencijos poveikis buvo panaikintas dailios šypsenos, smulkių duobučių ir melsvų akių savininko.

○ d e e p e n d ○

17•04•06