𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXVII.

Balandžio 3 diena, 2017 metai

15:13

Vienas iš dalykų, kuriuo Angelas panašėjo į savo bendraamžius, buvo jo neapykanta vidurinei mokyklai. Jis negalėjo pakęsti didelių minių besispraudžiančių siauruose koridoriuose, čaižaus ir ausis rėžiančio skambučio bei nežmoniško kiekio informacijos, kurią jis turėjo išmokti ruošdamasis artėjanties egzaminams ir faktas, jog beveik visą praėjusį mėnesį jis vengė tos įstaigos pasunkino viską dvigubai.

Tačiau galbūt vaikinas buvo iš tiesų protingas, nes jam pavyko suderinti jo mokymasį su laiku, kurį jis įvardijo kaip laisvalaikį, nors iš tiesų tas vėlyvas dienos ir vakaro valandas jis leisdavo su už save vyresniu vaikinu klausydamasis jo daug laisvesnio kalbėjimosi ir dažnai pasitaikančio skundimosi savo geriausiu draugu, kuris rodė pernelyg didelį dėmesį ir rūpestį.

- Ponia Lorens leido pasiimti Kajų kelioms dienoms, tad vakare išvažiuosiu į našlaičių namus ir tikiuosi, jog šį kartą pasirūpinsi savimi, nes mes greičiausiai grįšime ryte.- Ty ranka tvirtai spaudė jo automobilio vairą, kelioms venoms iššokant ant jo odos, o akims akimirkai nukrypstant į jo geriausią draugą sėdintį šalia jo, keleivio vietoje.

- Kodėl?- Angelas trumpam ištrūko iš savo minčių nukreipdamas žvilgsnį į aukštą juodaplaukį bei suraukdamas tamsius antakius. Jis norėjo žinoti kodėl pernelyg rūpestingas, akių nuo jo nenuleidžiantis Tajus staiga leidžia jam daryti tai ką jis nori ir išleidžia iš savo akiračio visai nakčiai savo noru.

Tajus negalėjo suvaldyti savo nerimo dėl fakto, jog neseniai pilnametystės ribą peržengęs Angelas bendrauja su daug vyresniu asmeniu. Vieninteliai dalykai, kuriuos jis žinojo apie nepažįstamąjį, buvo jo vardas ir faktas, kad Samuelis Bleikas buvo vyresnis visais penkeriais metais, kurie tik didino jo įtarimą bei nepasitikėjimą. Jam vis dar nebuvo suteikta garbė susipažinti su juo, tačiau Angelas buvo pernelyg didelis bailys, jog bent prasitartų Semui apie jo "globėjo" troškimą. Jam nereikėjo žodžių ar kažkokių bereikšmių įrodymų, jog jis suvoktų, kad vaikinas nemėgo kalbėti ar juolab bendrauti. Jis bijojo atstumti jį kas tikriausiai nutiktų vos jis sulauktų daugybės netikėto dėmesio iš žmonių, kurių jis visiškai nepažįnojo.

- Pažadėjau Kajui, jog praleisiu kažkiek laiko su juo.- Angelui nereikėjo turėti be galo daug žinių, jog jis suvoktų, kad Tajus kažką nutyli. Jo mėlynos akys matė kaip vyresnysis sukanda savo skruosto vidinę pusę, kaip jo pirštai stipriau suspaudžia automobilio vairą.

Jis žinojo, jog tai buvo jo kaltė. Nes tai jis nedrįso prasitarti apie dviejų metrų ūgio devyniolikmetį, kuris nesitvėrė savame kailyje sužinoti kas buvo tas asmuo, su kuriuo brunetas leisdavo kone kiekvieną naktį. Ir faktas, jog Angelas taip pat nežinojo su kuo jis susidėjo neramino jį, tačiau visas jaudulys pasišalindavo iš jaunesniojo kūno vos jis pastebėdavo švelnų raudonį įsikūrusį ant juodaplaukio skruostų, kurį iššaukdavo šaltas vėjas atsimušantis į jo išblyškusią odą ar faktas, jog mėlynos akys susidurdavo su jo jam begėdiškai spoksant į jaunesniojo profilį. Ir Angelas turėjo pripažinti, jog jo širdis plakdavo beprotišku greičiu jaučiant kaip šalti vyresniojo pirštai susipina su jo kiekvieną vakarą Semui ignoruojant tai, nes galbūt jis nejautė tos šilumos užplūstančios jo vidų kaip tai darė Angelas.

Ir galbūt tik Angelas jautė kažką vyresniajam, nes Semas buvo pernelyg paskendęs savo svajose ir muzikoje.

- Tau nereikia jaudintis dėl manęs. Pastaruosius aštuoniolika metų rūpinausi savimi, Ty. Man viskas bus gerai.

Nukreipęs melsvas akis į langą savo pusėje Angelas stipriau suspaudė tablečių buteliuką besiilsintį tarp jo pirštų ir giliai įkvėpė. Kiekvieną kartą apmastydamas savo vakaro "planus" jis jaudinosi, nes brunetas niekuomet negalėjo būti tikras, kad vyresnis vaikinas pasirodys ant tos pakylos vos saulė nusileis ir apdovanos jį proga spoksoti į jo netobulų, tačiau akį traukiančių bruožų veidą.

18:15

Hansas užsikėlė ilgas kojas ant nedidelio stiklinio stalelio apsimesdamas, jog visą savo dėmesį jis laikė sutelkęs į kompiuterio ekraną, tačiau iš tiesų jo akys krypdavo į jo geriausią draugą, kuris buvo pernelyg paskendęs garsuose, kurie sklido iš ausinių dengiančių jo ausis.

Jis žinojo, jog tikėtis, kad jo geriausias draugas norės pradėti pokalbį ir nutraukti nejaukią tylą buvo beprasmis. Nes pastarasis praleido visus penkerius metus sėdėdamas šiame kambaryje visiškai vienas ir mėgaudamasis visiška ramybe, tad tikėtis, jog jis staiga atsisakys to ką jis mėgo ir be ko negalėjo būti, buvo kvaila. Ir vis dėlto Hansas to tikėjosi.

Ant didelio, tamsaus stalo, prie kurio dvidešimt trijų vaikinas praleido pernelyg didelę laiko dalį, kampo gulėjo ganėtinai didelė lapų krūva ir brunetas jautėsi kiek keistai žinodamas, jog jis nebuvo vienintelis, kuris žinojo apie atnaujintą ir iki kelių mėnesių pratęstą kontraktą su Tifani. Jis žinojo, jog kiekvieną naktį šis nedidelis keturių sienų kambarys būna apleistas, nes jo geriausias draugas keliauja keturiasdešimties minučių kelią vien tam, jog pažvegti į tą neapsakomai gražų aštuoniolikmečio veidą, apie kurį Semas vengdavo kalbėti.

- Netrukus išvažiuosiu, nes šį vakarą Rebeka baigia darbą ankščiau.- neiškentęs tylos jaunesnysis suburbėjo pirmus į galvą šovusius žodžius, nes klaviatūros mygtukų skrabėjimas ir tolygus Semo kvėpavimas varė jį iš proto. Atvirkščiai nei jo geriausiam draugui Hansui reikėjo žmogiško triukšmo, kuris užgožtų jo ausis ir sutrukdytų jam blaiviai mąstyti. Nes jis nebuvo tas, kuris vos per keletą akimirkų be jokių pastangų galėjo pasinerti į savo mažą pasaulėlį ir užsidaryti jame.

- Gerai.- tylus žodis paliko juodaplaukio lūpas jam galiausiai atitraukus vieną ranką nuo kompiuterio klaviatūros ir ja perbraukus per suveltus ir mažomis bangelėmis susisukusius plaukus, kurie maldavo dar vienos dušo sesijos. 

Semas jautėsi lyg jis būtų spaudžiamas. Kiekvieną akimirką sėdint toje kėdėje jis jautėsi taip lyg stiprus akmuo spaustų jo krūtinę ir neleistų jam pakilti nuo jos iki jis nepasijus patenkintas savo darbu. Kiekvieną vakarą jis laukė tos akimirks kol galiausiai jam pavyks sukaupti pakankamai valios pakilti nuo tos kėdės ir išeiti pro tas duris.

Ir galbūt Semas balsu nepripažino to, tačiau jam patiko tas vėsus vėjas, su kuriuo jam tekdavo susidurti lankantis ten vakarais, jam patiko stebėti kaip besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia skaidrų vandenį ir labiau už viską jam patiko jausti šiltą ir smulkų Angelo delną savąjame net jeigu tai neprivertė jo širdies spurdėti taip stipriai kaip bruneto su žavinga šypsena. 

○ d e e p e n d ○

17•06•04