𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

III.

Kovo 8 diena, 2017 metai

18:25

- Atnešiau tau sultinio ir vištienos,- aukštas brunetas pravėrė sidabro spalvos duris įeidamas į blankioje šviesoje skendintį kambarį, kuriame tvyrojo visiška tyla nepaisant švelnios melodijos sklindančios iš brangių kolonėlių ir ramaus žodžių murmėjimo sklindančio pro juodaplaukio lūpas.

Hansas užvėrė duris su savo koja trenkdamas jas pakankamai garsiai, jog Semas galiausiai sureaguotų ir pakeltų akis nuo kompiuterio ekrano. Jo dainavimas nutilo, tačiau jis nesustabdė melodijos. 

- Ką tu čia veiki?- vaikino veide atsirado nemaloni mina jam susiraukus, kai jis stebėjo savo geriausią draugą krentantį ant jo minkštos sofos, kurį buvo neliesta penkias paras, nes būtent tiek laiko vaikinas nemiegojo neskaitant dienomis pasitaikančių keleto valandų miego ant nepatogios, oda aptrauktos kėdės, ant kurios jis sėdėjo tuo metu. Miegas Semui buvo laiko švaistymas ir daug labiau jis mėgdavo išnaudoti beveik visas paros valandas dirbdamas ir užsidirbdamas pinigus, kuriuos jis varginosi siųsti savo tėvams bent kartą per kelis mėnesius, taip parodydamas, jog jis yra gyvas po savo dingimo prieš penkerius metus ir yra dėkingas už tuos aštuoniolika metų, per kuriuos jie pasirūpino juo.

- Kada paskutinį kartą valgei?- Hansas padėjo keletą rudų, popierinių maišelių ant žemo, nutrinto stalo prie sofos, ant kurio gulėjo patalpos savininko telefonas taip pat neliestas penketą parų. Tai tik patvirtino Hanso spėjimus, jog jo geriausias draugas buvo per daug ''užsiėmęs'', nors iš tiesų retkarčiais Semas pernelyg pasinerdavo į savo vadinamąjį darbą ir pamiršdavo tokius dalykus kaip miegas ir maistas. Jo žodžiais jis puikiai funkciuonavo ir be jų.

Semas net nesivargino atsikirsti, jog yra visiškai nealkanas, nes garsai, kuriuos skleidė jo pilvas, vos pagalvojus apie maistą sakė ką kitą. Palikęs tylią melodiją toliau groti jis pakilo nuo savo kėdės ir išsitiesė, nes visas jo kūnas buvo sustingęs po dvidešimt septynių valandų sėdėjimo toje pačioje pozicijoje spoksant į kompiuterio ekraną ir tvarkant tos pačios dainos melodiją daugybę kartų, nes Semas buvo pernelyg didelis perfekcionistas, kai kalba eidavo apie jo kuriamą muziką, jog galėtų leisti prasprūsti bent vienam netikslumui ar nukrypimui.

Apėjęs stalą ir pasiekęs sofą jis klestelėjo ant jos, šalia savo geriausio draugo, kuris pastūmė vieną maišelį jo link ir atsirėmė į atlošą stebėdamas juodaplaukį nusiimantį akinius nuo akių ir padedantį juos ant stalo. Vaikino akys buvo kone užgožtos veik juodų ratilų, kurie puikavosi po jomis. 

Prisitraukęs maišelį prie savęs ir pravėręs jį Semas ištraukė plastmasinius įrankius ir keletą indelių greitai atidarydamas vieną jų. Pagriebęs šaukštą, kuris gulėjo ant stalo, jis greitai prisėmė jį nemažu kiekiu sriubos ir sugrūdo į savo burną pakeldamas akis į jį stebintį Hansą.

- Kada paskutinį kartą tu buvai išėjęs iš čia? Neskaitant mano gimtadienio prieš kelias dienas.- brunetas nenoriai prisiminė savo girto šėliones pajūryje, kurių metu jis perrėkė savo gerklę ir negalėjo kalbėti sekančią dieną. 

- Vakar.- prieš atsakydamas Semas žvilgtelėjo į erzinančiai tiksintį laikrodį virš pilkų durų ir įsitikino, jog paskutinis kartas, kai jis lankėsi paplūdimyje buvo vakar. Ir jis turėjo pripažinti, jog suvaldyti save nuo ėjimo ten šiandien buvo beprotiškai sunku, nes žavingo bruneto šypsena vis dar tebestovinti jo akyse vertė jo skruostus rausti, o kojas norėti eiti link pajūrio, kuris buvo keturiasdešimt minučių kelio nuo šios studijos, kuri buvo jo namai.

- Manai, jog patikėsiu tavimi? Esu tikras, jog nuo to karto nebuvai pakilęs nuo tos kėdės.- Hansas sugrūdo šaukštą sultinio į savo burną ir atitraukė akis nuo Semo vien tam, jog įsipatoginti stebėtinai minkštoje sofoje. Vienintelė priežastis kodėl šis baldas buvo toks patogus buvo tai, jog Semui reikėjo miegoti ant jos, tad jis ieškojo geriausio varianto prieš nusipirkdamas ją.

- Aš nejuokauju, Hansai. Buvau paplūdimyje, per pietus.- žemesnysis truktelėjo menkais pečiais ir sugrūdo dar keletą šaukštų į savo burną, visiškai nesigėdydamas valgyti prieš vaikiną. Jis buvo jo geriausias draugas ir taip pat jis neturėjo jokio maisto savo burnoje penkias dienas, neskaitant keleto ''sveikų'' batonėlių, kurių jis turėjo begalę savo stalo stalčiuje.

- Kodėl?- niekas geriau už brunetą nepažinojo Semo Bleiko, kuris savo dienas praleisdavo kirmydamas šioje studijoje ir net nesivargindamas pažvelgti į laikrodį bei pasidomėti koks paros metas buvo. Tad faktas, jog jo geriausias draugas savanoriškai išėjo iš šios patalpos ir praleido kažkurią dienos dalį gaiviame ore stebino jį ir vertė ieškoti svarių priežasčių.

- Tu juoksiesi iš manęs.- Semas nurijo sultinį buvusį jo burnoje prieš pradėdamas kalbėti. Juodaplaukis buvo šimtu procentų tikras, jog vienintelis jo geriausio draugo atsakas bus juokas, kai jis pasakys, jog galiausiai kažkas iš tiesų patraukė jo dėmesį ir privertė jį bent kažkuriam laikui pamiršti apie jo studiją, kuri buvo visas jo gyvenimas.

- Tiesiog pasakyk man, kitaip nepatikėsiu tavimi.- Hansas palinko link Semo, kuris nuleido šaukštą ir jį įdėjo į baltą plastmasinį indelį, kuris buvo pripildytas vištienos sultiniu.

- Per tavo gimtadienį mes nebuvome ten vieni. Ten buvo dar keletas vaikinų ir vienas jų patraukė mano akį, tad aš norėjau pamatyti jį dar kartą.- Semas nepakėlė akių jausdamas kaip tas pats, seniai nejustas karštis užlieja jo veidą ir siekia ausis, kurios neilgai trukus taip pat užsiliepsnojo raudona spalva.

- Tau nepatinka vaikinai.- vyresnysis buvo nustebęs, jog Hansas nesijuokė iš jo, tad jis greitai pakėlė akis pamatydamas įprastą jo veido išraišką, kurioje nebuvo jokios pašaipos ar bent menkiausios šypsenos žymės. 

- Žinau tai. Tai tebuvo akimirkos susižavėjimas ir tiek. Esu tikras, jog nebesutiksiu jo.- juodaplaukis truktelėjo smulkiais ir kaulėtais pečiais, kuriuos dengė tas pats juodas megztinis, kuris buvo vienas iš trijų, kuriuos jis turėjo. 

Semas net nesuvokė kaip greitai jis švaistė savo gyvenimą sėdėdamas toje patalpoje, jog net nepatebėjo kaip suaugo ir surimtėjo jo geriausias draugas.

○ d e e p e n d ○

17•02•16