𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

V.

Kovo 10 diena, 2017 metai

12:34

- Jūs negalite taip pasielgti. Tai prieštarauja įstatymui.- Angelo balsas neklausė jo drebėdamas ir užlūždamas sakinio gale. Visas septyniolikmečio kūnas drebėjo jam žvelgiant į pilku kostiumėliu savo niūrią asmenybę išryškinusią moterį, kuri stovėjo priešais jį su keletu popieriaus lapų jos rankose. Vyresnės, ketvirtąją dešimtį peržengusios, moters veide nesimatė jokia emocija, tačiau ji pati puikiai suvokė, jog neilgai trukus ji palūš.

Nes verkiantis Angelas, galėjo sudaužyti kiekvieno širdį.

- Mes negalime padaryti nieko. Šį rytą sulaukėme dar dviejų vaikų, kuriems ne daugiau kaip penkeri ir mes neturime jokių kambarių, Angele. Po aštuonių dienų tau sukaks aštuoniolika, tad visais atvejais tau reikės išeiti.- jos balsas buvo formalus, tačiau galiausiai sušvelnėjo jai pastebėjus mažus kristalus susikaupusius vaikino akių kampučiuose.

Angelas nenorėjo verkti. Jis niekuomet neverkė prieš svetimus žmones, išskyrus keletą kartų, kurių jis gailėjosi tą pačią akimirką, tačiau žinojimas, jog jau rytojaus rytą jam reikės išeiti pro tuos juodus vartus be galimybės sugrįšti privertė jį padaryti tai. Jis neturėjo nieko. Nei tinkamo amžiaus, nei gyvenamosios vietos, nei darbo.

Ir dabar jam reikės įžengti į tą suaugusiųjų pasaulį, kuris gąsdino jį pastaruosius septyniolika metų.

- Bet aš neturiu kur gyventi.- jis greitai ištarė viena ranka ganėtinai agresyviai perbraukdamas per savo veidą, nes, velnias, jis nekentė atrodyti silpnas. Angelui nereikėjo gailesčio, kurio jis dažniausiai sulaukdavo dėl savo "nelaimingos" gyvenimo istorijos.

Ponia Lorens buvo rūpestinga moteris, visomis jėgomis besistengianti rūpintis kiekvienu vaiku, augančiu šiuose namuose. Ir ji ypatingai nekentė tokių momentų, kai turėjo atsisveikinti su dalimi jų arba išvaryti juos. Tačiau dėl nepalankios situacijos, kurios kaltininkas buvo faktas, kad šie našlaičių namai buvo kone vieninteliai šiame mieste, ji privalėjo tai padaryti. Moteris nebuvo pratusi prie tokios reakcijos, nes paskutinį kartą jai teko išvaryti Tajų Astorą, kuris į jos žodžius reagavo šaltai ir paklausė kiek tiksliai pinigų jis gaus.

Tačiau Tajus ir Angelas buvo skirtingi žmonės. Nes jeigu ne brunetas, vyresnysis net nežinotų ką reiškia švelnumas ir rūpinimasis kažkuo. Tajus turėjo gyvenimą už šių namų ribų ir išėjimas jam tereiškė laisvę. Kol tuo tarpu Angelas turėjo tik save, tačiau negalėjo pasitikėti ir savo paties jėgomis.

Moteris negalėjo suvaldyti švelnios veido išraiškos, kurią iššaukė tos mėlynos, kambario prietemoje beveik nežibančios akys, iš kurių be sustojimo srūvo karštos ašaros.

Angelas panikavo ir tik specifinių vaistų kiekis jo kraujyje suvaldė jo kvėpavimą ir neleido viskam atsispindėti išorėje.

- Mes duosime tau tam tikrą pinigų sumą, kurią duodame visiems išeinantiems, jog jie galėtų pradėti savo gyvenimą. Rytoj ryte tu gausi viską, kartu su savo byla. Ir mes norime, jog išeitumei iki antros valandos, jog jaunesnieji galėtų užimti kambarį.- ponios Lorens balsas buvo švelnesnis nei prieš tai, jai apsisukant ir padedant lapus ant stalo.

Papurtęs savo purius plaukus Angelas greitai apsisuko ir patraukė prie tamsaus kietmedžio durų atidarydamas jas. Jis nepyko, nejautė jokios agresijos ar kažko ką jis privalėtų jausti. Vaikinas buvo nusivylęs savimi, jog taip paprastai pasidavė užplūdusioms emocijoms, tačiau jis žinojo, jog dėl to kalta buvo jo vartojama medicina.

Pasiekęs koridoriaus galą septyniolikmetis įsmuko į vonios kambarį ir užvėrė baltas duris po savęs pasukdamas metalinį užraktą. Net nepakėlęs akių į veidrodį jis atsuko vandenį ir vos jis pasileido iš čiaupo pakišo savo delnus po juo. Nusiprausęs ir pamėginęs paslėpti ašarų likučius buvusius ant jo veido jis garsiai atsiduso.

Jis pavydėjo. Jis jautė beprotiškai didelį pavydą Kajui, Tajui ir daugeliui žmonių, kurie vis dar praleis kelerius metus šioje vietoje. Nes jie visi turėjo susiplanavę savo gyvenimą. Net šešiolikmetis Kajus žinojo ką jis darys vos išėjęs iš šios vietos, kol tuo tarpu Angelas skendėjo panikoje neįsivaizduodamas, į kurią pusę jam reikėtų žengti vos peržengus tą ribą.

Ribą į kitą pasaulį, kuriame jis mėgins išgyventi ir nepaskęsti visame kame.

Viskas ką brunetas turėjo buvo gražus veidas ir supuvęs vidus. Jis žinojo, jog jis turėjo galimybių "prasimušti" tame pasaulyje dėl tos šypsenos, kuri galėjo apakinti bet kurį. Tačiau jam pabodo būti įvertintam tik iš išorės, nes niekam nerūpėjo kokia nesibaigianti ir nepermaldaujama tragedija jis buvo viduje.

Chaosas ir katastrofa pasislėpusi po angeliška išvaizda ir atimanti kvapą su tomis pakerinčiomis akimis.

Ir kaip stipriai Angelas troško, jog jis būtų bent kiek stipresnis ir turėtų pakankamai valios, jog suvaldytų savo ašaras tą akimirką, kai jis pranešė "naujienas" vienam geriausių savo draugų. Brunetas jautėsi toks kaltas, kai stiprios šešiolikmečio rankos apsivijo jį, Kajui guodžiant jį. Jam nereikėjo paguodos, nes visa ko pabaigoje tragedija to nenusipelnė.

Tragedija nusipelnė guosti ir rūpintis kitais, o ne būti guodžiama.

○ d e e p e n d ○

17•03•04