𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XXI.

Kovo 22 diena, 2017 metai

17:38

Angelas žinojo, jog tai nutiks. Jog tai kokią riziką jis apsiėmė nešti ant savo gležnų pečių galiausiai įveiks jį, tačiau jis nebuvo tikras kada tai įvyks.

Jis nežinojo, jog sekantį rytą vien mintis apie pakilimą iš lovos bus tokia siaubinga, jog jis to nepakels ir nesijudins. Jog jis nesijudins visas tris dienas.

Tajus jaudinosi dėl jo ir pasinaudodamas tuo, jog butas priklausė jam suteikė sau leidimą įsiveržti į vaikino kambarį, bet kuriuo paros metu. Vyresnysis mėgino įtikinti jį įsidėti maisto į burną ar bent kartą sumerkti akis, nes nepaisant to, jog vaikinas gulėjo lovoje jis nemiegojo. Jis negalėjo, kadangi kiekvieną akimirką užmerkus akis vienintelis dalykas, apie kurį jis galėjo galvoti tai tas malonus, tačiau neįvardijamas kvapas, kuris sklido nuo vyresniojo vaikino ir kuris pasiekė jo nosį juodiems plaukams kutenant jo skruostą.

Ir ak, kaip blogai tai buvo ir kaip stipriai pats vaikino protas mėgino įrodinėti jam, kad jis turėtų pamiršti tą akimirką, kai tokį ilgą laiko tarpą jis praleido stebėdamas vyresnįjį, tačiau jis negalėjo.

Tai buvo lyg išgraviruota jo smegenyse ir tas prisiminimas niekaip nesitraukė, kad ir kaip stipriai jis to norėjo.

- Aš gaminsiu vakarienę šiandien!- po garsaus buto durų užsitrenkimo sekė skardus Tajaus balsas. Galbūt vaikino nepermaldaujamas ir užsispyręs charakteris buvo priežastis to, jog pastarąsias keturias dienas Kajus leido laiką čia. Jauniausiajam vis dar buvo vos šešiolika, tad nebuvo jokių šansų, kad jį išleido iš našlaičių namų visam laikui, tad tai turėjo būti Ty darbas.

Angelas nesivargino pasijudinti iš minkštų patalų ir vietoje to panardino savo veidą baltoje pagalvėje bei giliai įkvėpė.

Jokie žodžiai negalėjo apibūdinti to kaip jis jautėsi. Tai nebuvo skausmas, su kuriuo vaikinui teko susidurti ne kartą ir kovoti be galo stipriai, jog jis praeitų tuos trumpus agonijos perpildytus etapus. Tai tebuvo paprasčiausia tuštuma. Tuštuma, kurios metu jis nejuto nieko išskyrus baimę. Žiūrėdamas į lubas kone visą parą ir negalėdamas sumerkti akių Angelas juto baimę.

Nes jis kuo puikiausiai, geriau už visus, suvokė ką jis gali. Kokios didelės jo galimybės yra ir kaip vos keletu veiksmų jis gali nutempti save į kapines ir į dėžę po storu žemės sluoksniu. Ir ta baimė vertė jį norėti išgerti tas tabletes, tačiau vis dėlto jis buvo sustabdytas lyg kažkas laikytų jį ir nepaleistų. Neleistų pakilti iš šios lovos ir padaryti tai ką jo protas suvokė kaip teisingą sprendimą.

- Tau reikia pavalgyti.- vaikino dėmesys buvo keletui akimirkų nukreiptas nuo tamsių lubų, vos kita jo lovos įdubo Kajui klestelėjus ten ir atsigulus šalia vyresniojo. Šešiolikmetis pasivertė ant šono vieną ranką pakišdamas po savo šviesia plaukų kupeta, o kitą ištiesdamas pakankamai, jog galėtų suimti aštuoniolikmečio ledo šaltumo plaštaką ir supinti jų pirštus į vieną kumštį bei padėti viduryje lovos.

Angelo galvą pasisuko į blondino pusę jam pravėrus lūpas, tačiau jis neprisivertė nieko pasakyti vietoje to atsidusdamas. Jis jautėsi kaltas, jog vietoje to, kad aršiai kovotų su mintimis besisukančiomis jo galvoje, kurios gramzdino jį žemyn, jis leido joms laimėti ir sulaikyti jį nuo to noro gyventi, kurį jis visada turėjo.

Angelas norėjo gyventi. Galbūt labiau dėl kitų, negu dėl savęs, tačiau tas noras vis tiek degė jo viduje ir jis neketino to atsisakyti. Tos mažos liepsnelės, kuri vertė jį gerti tuos prakeiktus vaistus, kurie kone išsiurbdavo gyvybę iš jo tuo pačiu priversdami pasijusti gyvu. Tai buvo kažkas ko vaikino protas negalėjo suvokti ir jis nenorėjo gilintis į tai kokį poveikį jam suteikė tos karčios tabletės, nes tai vertė jo nesibaigiantį galvos skausmą didėti, o vaizdą akyse apsiblausti.

- Tajus man pasakojo, jog gimtadienį praleidai su kažkokiu vyru, su kuriuo jis norėtų susipažinti.- Kajus mėgino nukreipti pokalbį, kurio vienintelis dalyvis iki šiol buvo tik jis, ta linkme, kuri priversdavo Angelo veide atsirasti šypseną. Nes vien mintis apie nuovargio išvagotą, tačiau vis dar jauną Semo veidą vertė jį šypsotis, o svajos, jog galbūt jis gaus progą pamatyti kaip jis šypsosi arba išgirsti jo balsą dar kartelį, skatino jo širdį plakti nenormaliu greičiu.

- Aš taip pat norėčiau.- bruneto balsas buvo tylus ir kiek užkimęs, kadangi jis nekalbėjo visas tris dienas neskaitant keleto niūrių frazių, kurios priversdavo dvidešimtmetį Tajų pavartyti akis ir palikti jį ramybėje keletui ateinančių valandų.- Aš žinau tik jo vardą.- pastebėjęs susiraukimą atsiradusį švelniame Kajaus veide Angelas lėtai paaiškino savo žodžius susiraukdamas vos jie paliko jo lūpas.

Jis iš tiesų nepažinojo Semo. Vieninteliai dalykai, kuriuos jis žinojo, buvo jo vardas ir amžius. Jis nežinojo ar vaikinas turi darbą, kur jis gyvena. Jis nežinojo net jo pavardės, tad surasti kažką apie ką informacijos jis turėjo mažiau nei mažai buvo neįmanoma. Ir tuo atveju jeigu juodaplaukis niekuomet nebepasirodytų ant tos pakylos jis nebeišvystų jo. Angelas vėl liktų vienas.

Nepaisant to, jog virtuvėje besisukantis ir mėginantis nesudeginti savo kulinarinio šedevro Tajus ir jo lanką tvirtai spaudžiantis Kajus niekuomet nepaliks jo, jis neteks to kažko naujo savo gyvenime. Kažko kas sutiktų apsilankyti užkandinėje su juo, viduryje nakties ir paraustų jam spoksant į jį. Kažko kas liktų su juo per naktį, šaltame ore, apsirengęs plonais drabužiais ir miegotų ant jo peties, vien todėl, jog tai buvo jo gimtadienio diena.

Ir Angelui nereikėjo pažinoti Semo, jog jis norėtų tos mažos vilties, kurią jis įnešė į jo gyvenimą.

○ d e e p e n d ○

17•04•25