𝒹ₑₑₚ ₑₙ𝒹.

XIV.

Kovo 16 diena, 2017 metai

23:17

Semas nebuvo džentelmenas. Iš tiesų jam trūko be galo daug iki tokio ir to kaltininkas buvo ne kas kitas, o jo nuolatinis sėdėjimas toje pačioje patalpoje ir nemokėjimas bendrauti. Tad jis nustebino patį save, net jeigu to neparodė jo veidas ir neutrali išraiška, vos išblyškę vyresniojo pirštai apsivijo šaltą, sidabro spalvos užkandinės durų rankeną jam plačiai atvėrus jas ir praleidus septyniolikmetį.

Visą nemalonią atmosferą sunaikino plati šypsena atsiradusi bruneto veide, kuri privertė juodaplaukio skruostus įgauti tą patį, erzinantį rausvą atspalvį. Angelas greitai įžengė į vidų sugriebdamas pilko megztinio gobtuvą ir nutraukdamas jį nuo galvos bei atidengdamas menkai susivėlusius rudus plaukus. Ilgi vaikino pirštai perbraukė per juos jam pažvelgus per petį ir sugavus pilkšvo atspalvio Semo akis. 

Užkandinė buvo vos keletas minučių kelio nuo juodaplaukio vaikino studijos, tad jis puikiai ją žinojo, nes Hansas ne kartą nesigėdijo atsivesti jį čia per prievartą nepaisant to kaip stipriai Semas prieštaravo tam. Maistas čia nebuvo siaubingas, tačiau tas, kurį jo geriausias draugas atsinešdavo iš kinų restorano už keleto kvartalų, buvo pats geriausias kokį jam teko valgyti iki šiol.

Vyresniajam prireikė vos keleto akimirkų, jog jis pasijustų nejaukiai dėl kontakto ir nusuktų savo žvilgsnį žengdamas kelis žingsnius į priekį ir atsistodamas šalia bruneto, kuris nesivargino atitraukti savo žvilgsnio nuo vyresniojo. Angelas galėjo matyti kaip juodaplaukis kelis kartus sumirksi žvelgdamas į valgiaraštį kabojusį virš prekystalio ir menkai suraukia nosį kas privertė jo lūpų kampučius pasikelti, net jeigu jis net neketino šypsotis.

Semas turėjo kažką kas versdavo jį pasijusti laisvesniu. Lyg jo krūtinės negeltų tas sunkus jausmas, jog jis negali būti savimi dėl vaistų kiekio savająme kraujyje. 

Vaikinas negirdėjo ką vyresnysis užsisakė, kadangi visą savo dėmesį jis buvo sutelkęs į tai kaip juodaplaukio ilgi pirštai įsmunko į jo tamsių džinsų kišenę jam išgraibius kelis banknotus ir juos padėjus ant prekystalio. 

Semas negalėjo prisiminti kada paskutinį kartą jis turėjo maistą savo burnoje ir vien mintis apie tai privertė jo pilvą nemaloniai suskausti ir pradėti skleisti tylius garsus. Jis nebuvo kvailas ir kuo puikiausiai suvokė, jog jo mitybos įpročiai kenkė jo sveikatai, tačiau jis neketino to keisti. Galiausiai, Semui jau buvo per vėlu pasikeisti, nes jis praleido nemažą dalį savo gyvenimo svajodamas apie būtent tokią kasdienybę ir gavęs progą išgyventi ją jis neketino to atsisakyti.

Angelui pabudus iš transo, kurį sukėlė vyresniojo vaikino išraiškingi veido bruožai ir atsargūs kūno judesiai, jis užsisakė pirmą dalyką, kurį pamatė valgiaraštyje, net neketindamas pasidomėti kas įėjo į jo sudėtį ir ar jis galėjo tai valgyti.

Semas jautėsi dar nejaukiau, kai jie atsisėdo prie vieno staliuko, Angelui klestelėjus priešais jį ir susidėjus rankas, kurias dengė tik pilkas megztinis ir plona, juoda striukė, ant stalo.

Ir jis darė tai ir vėl.

Melsvos, dėl blankių lempos šviesų žibančios, vaikino akys buvo įsmeigtos į niūrų ir be išraiškos, lyg suakmenėjusį, Semo veidą, kurio gyvybės ženklus rodė tik paraudę skruostai ir ausys. Semas iš tiesų jautėsi nejaukiai jausdamas skvarbų žvilgsnį įsmeigtą į jį, tačiau Angelas negalėjo sustabdyti savęs. Viskas ką brunetas žinojo buvo tik šio vaikino vardas ir jis norėjo sužinoti kažką daugiau, tačiau vietoje to jis tiesiog tylėjo. Jis mėgavosi tuo, jog Semas neišdrįso pasakyti nieko ar žodžiais parodyti, jog jis jaučiasi nejaukiai. 

- Kiek tau metų?- klausimas išsprūdo pro suskeldėjusias septyniolikmečio lūpas jam stebint kaip galiausiai Semas pakelia akis. Jis buvo sutrikęs ne vien dėl vaikino spoksojimo, bet ir dėl to kaip jis jautėsi dėl to.

Semas Bleikas nekentė būti dėmesio objektu. Vaikinas mėgo sėdėti šešėliuose užsidaręs su savimi, nejausdamas smerkiančių ir teisiančių žvilgsnių nukreiptų į save. Po penkerių paauglystės metų, kuriuos jis praleido vydamasis visą įmanomą dėmesį, kadangi jis buvo ištroškęs jo, vaikinas nusprendė, kad jis nebenori to. Vienintelis būdas, kuriuo jis ketino nusipelnyti aplinkinių žvilgsnius, buvo jo darbas, kuriam jis ketino paaukoti viską. Ir koks kvailys jis jautėsi žinodamas, jog galiausiai jis nieko nepeš, nes penkeri metai praleisti sėdint toje pačioje pozicijoje leido jam suvokti, kad jis nepasieks nieko daugiau nei turėjo dabar.

Ir Semas neprieštaravo tol kol jis galėjo pragyventi darydamas tai apie ką jis svajojo.

- Dvidešimt treji.- po ganėtinai ilgos tylos, prie kurios būdamas su vyresniuoju Angelas jau buvo įpratęs, žodžiai išsprūdo pro spalvą įgavusias juodaplaukio lūpas. Semas neatrodė lyg vaikštantis lavonas blausioms lempoms apšviečiant jį. Visiškai atvirkščiai nei tuomet, kai jis sėdėdavo ant kieto suoliuko, ant pakylos, baigdamas suledėti iš šalčio ir net nesirūpindamas nusipirkti šiltesnių drabužių.

Ryškios Angelo akys išsiplėtė jam žvelgiant į nejaukiai pasimuistantį vaikiną priešais jį, kuris šį kartą nesivargino vengti žvilgsnio ir net nenusuko jo spoksodamas atgal į brunetą. 

Angelas turėjo pripažinti, jog vaikinas atrodė vyresnis už jį, tačiau jis nebūtų pamanęs, jog jis peržengė tą ribą, kuri kelia jam tokias beprotiškas baimes, taip seniai. Semas žvelgė į vaikiną stebėdamas jo plačias akis ir stengdamasis suvaldyti menką šypseną norinčią atsirasti jo veide, nes vaikinas akivaizdžiai nesitikėjo to. 

Semas neatrodė savo amžiaus, kai ant jo nosies galo kabojo tie akiniai dengiantys tamsius ratilus, kurie atskleidė, jog jis iš tiesų yra peržengęs dvidešimties metų ribą. Smulkus vaikino sudėjimas, dėl kurio kalta buvo jo mityba ir jokios sportinės veiklos neturėjimas, taip pat neleido manyti, jog jis yra vyresnis už Angelą penkeriais metais.

- Man septyniolika.- tai buvo pirmasis kartas, kai Angelo balsas nebuvo drąsus ar perpildytas netikro pasitikėjimo savimi. Šį kartą jis buvo be galo tylus ir privertė Semą toliau žvelgti į jį, kol suvokimas lėtai skverbėsi į jo galvą.

Tuomet tai smogė taip stipriai, jog jis buvo priverstas sumirksėti ne vieną kartą ir be galo greitai. Viduryje nakties, viename iš prastesnių miesto rajonų, prastoje kavinėje jis sėdėjo su nepilnamečiu. Su nepilnamečiu, kuris buvo tokio kvapą atimančio ir svaiginančio grožio savininkas, jog Semas turėjo vengti žvelgimo į jį, nes vos nukreipęs akis į jo pusę jis rizikavo būti prigautas spoksant. Būtent taip kaip tą akimirką, kai jie tiesiog žvelgė vienas į kitą.

Ir galbūt faktas, jog jie buvo nepažįstamieji buvo tik pranašumas, nes nė vienas iš jų nežinojo vienas kito praeities, paslapčių ir problemų. Jie turėjo galimybę sukurti kažką naujo ir nebūti nuteisti už savo klaidas.

○ d e e p e n d ○

17•04•01